VSL aka viskam savas laikas

Šita frazė visad man sukeldavo mažų mažiausia švelnų "nervą". Darbas, vaikinas, plaukimas - ateis laikas, ir bus... Ale, kaip norisi, kad tai būtų ryt ar bent kažkada artimiausioje ateityje... Deja, gyvenime viskas ateina savu laiku, lyg būtų kas sužymėjęs visus svarbiausius tau momentus kalendoriaus lapeliuose. Galbūt todėl, kad dar nesi pasirengęs tam ar kitam dalykui, gal ... Tačiau pripažįstu viena - tai įvyksta, ateina, pasidaro. Ir kai būna ilgai laukta, malonumas tik didesnis :). Verta, tikrai verta palaukti to žmogaus, darbo ar pagaliau virpančiom kojytėm pračiuožti pačiūžomis keliasdešimt metrų nesilaikant nei turėklų, nei mylimo žmogaus rankos... Verta :). Taigi, lai ateinantys katino-kiškio metai suteikia kantrybės ir tikėjimo, kad norai pildosi ir tvirtybės to IŠlaukti ir SUlaukti :).

Planuok neplanavęs aka Wonderful time

Planuot negalima ir nerekomenduojama. Niekad iki galo nepavyksta planų laikytis. O, žinot, ir gerai :). Tarkim, šios kūčios savsiem neplanuotai buvo sutiktos Panevėžyje, su dėdės šeima ir, turiu pasakyt, man be galo patiko :). Verta, tikrai verta buvo ketvirtadienio naktį praleist kelyj ir pasiekt final destination apie pusę 4 h nakties :D. Kodėl viskas būna taip?... Nes kitaip būt, matyt, negalėjo ...:)

*****

Gerų ir netikėtų švenčių :)

No fear

Su savo žmogumi baimės jausmas pradingsta. Jauties taip, lyg būtum pats su savimi, tarsi su dalele savęs. Pradedi savimi stebėtis, kai išdrįsti prabilti apie tokiom temom, apie kurias nedrįsdavai nė pagalvoti, ar elgtis taip, kaip niekad nesi bandžiusi...Tai miela, neįtikėtina ir be galo gera. Gera, kai tavim tiki, klausosi ir pasitiki. Kai gali būti ramus, kad tavęs neįskaudins :)...

pagalba vietoj ir laiku :)

Labai gera, kai pagalba nėra įkyri, atsiranda laiku ir vietoje :). Ne ne, nieko man nenutiko :). Tiesiog šiandien su Saulium baseine buvom ir paprašiau jo pamokyt plaukt ant nugaros. Na dar nemoku, bet turiu pasakyt, išmokau keletos navarotų ir prisižiūrėjau, kaip puikiai jis plaukioj ir šokinėj į vandenį :). O svarbiausia - kantrus mokymas ir nespaudimas :). Asmeninis mano gelbėtojas ir rankų sušildytojas ;). Jetaus, kaip sussaldėaju, bet man tai patinka :DDD

darbščiųjų rankų būrelis :)

Dėkui ramunei, "pametėjusiai" idėją :). Viskas gi prasidėjo nuo to, kad jos paklausiau, ar apsiimtų numegzt megztinį vienai draugei. Ir štai pati atsiminiau, kad senokai belaikiau rankose virbalus ir siūlų kamuolį. Ir štai gi idėja -šalikas. Sauliui, Kalėdų proga, kad nebūtų taip šalta žvarbiais žiemos vakarais :). Ir va vakar prieš salsą užlėkiau į siūlų parduotuvę ir apsirūpinau siūlais, pora virbalų, o svarbiausia - pasiryžimu ;). Taigi, šiandien jau numezgiau tikrai kokias 30 eilių, jaučiuos velnioniškai laiminga ir laukiu galutinio rezultato :). Tikrai bus įamžintas ;D.

čiužu čiužu ant pačiūžų

Šį šeštadienį antrąkart savo gyvenime atsistojau ant pačiūžų ;). Galvojom su Saulium, ką čia savaitgalį nuveikus, ir jam gimė linksmoji idėja - "pačiuožyt". Kadangi sakėsi neblogai čiuožiąs, nutariau surizikuot ;). Taigi štai šeštadienio pavakarę susitikau su juom Akropolyj, gavau raudioną rožę (:)) ir nupėdinom link ledo. ir štai vėl įsimovusi į keistuosius batus, su baimingomis akimis iš lėto atsistojau ant ledo. Na taip, pirmi žingsniai ir žodžiai daugmaž buva, OMG, kokio velnio sutikau, Tšysis Kraist (šits žodžių junginys skambėjo n kartų :)). Na bet palaipsniui pradėjau įgaut ritmą, galų gale, šalia gi buvo Saulius, kurio ranka suteikė nemažai drąsos :). Na taip, vienąsyk pagavau zuikį, bet taip elegantiškai, kad nė neskaudėjo :). Sykiu ir Saulių nusitempiau drauge :DDD. Jis, tiesa, krito daugiau kartų :). Galiu pasakyt tik viena: man lllaaaabai patiko ir tikrai esiu dar :). Ir trečią sykį jau bandysiu čiuožt neįsikibus :). Kiek reiks griūsiu, bet išmoksiu išsilaikyt ant kojų galų gale :)

savaitgalis pasibaigia tada, kai mes nutariam jį užbaigt :).

:)

Harmonija totali harmonija ...Nežinau, kuriam laikui, bet tai fantastiška ...

Liekam

Dviese medų kabinam

iš saujų dangaus

Ant žemės plauko sėdim

miegam ir žiūrim

į didelę akį

viduj

ir liekam ...

Naujausia muzikinė meilė - muzikantas darboholikas Oliver Koletzki

bent jau taip šį muzikos virtuozą, elektroniniam šalčiui suteikusį dar ir kiek gyvybės pristato kitokios muzikos žurnalas "Shilta" (šiandien atsitiktinai aptikau tokį internete :)). Su šiuo vyruko muzika padėjo susipažint tokia R. iš Londono :), už ką be galo dėkui ;). Pirma pažintis - daina "hypnotized", kuri idealiai atitinka man meilės reikalų susitvarkymo scenarijų :D. Beieškant jos, parsisiunčiau visą albumą Grossstadtmärchen, kurio visos faktiškai dainos turi superinio cinkelio:). Cituojant straipsnį, "Devynių kūrinių cd „Grossstadtmärchen“ paliečia kiekvieną ore skraidančią mikrodalelę ir jas taip įkrauna, kad net nepajunti kaip ranka pati tiesiasi garso svirtelės link" (http://shilta.lt/muzikantas-darboholikas-oliver-koletzki-grossstadtmarchen/). Tikrai taip,pastaruoju metu dažniausiai šio albumo klausausi važiuodama į ar iš miesto ir tikrai ne pačiu mažiausiu garsu :DDD.

Nežinau kuom (ir argi svarbu galų gale :)), bet šio vokietaičio muzika pakerėjo ir kaip matau ilgam :). Tikuos, bus ir daugiau albumų :).

p.s. Saulius, paklaustas, koks čia muzikinis stilius gali būt, nurodė "minimal techno" (http://en.wikipedia.org/wiki/Minimal_techno).

Shrek, the four :)

Netikėtas kino seansas, vietoj planuoto siaubiako "paranormal activities" pas Saulių. Tačiau tikrai labai labai geras netikėtumas. "Šrekas" - tikrai kultinis filmukas, patinkantis tiek mažiausiems, tiek paaugusiems vaikučiams :D. Ir bent jau man šio filmuko tęsiniai nenusileidžia pačiam pirmajam Šrekui. Gal kiek nuspėjama, kas gali būt kitoj dalyj rodoma, nes visgi sekama analogija žmonių pasaulyje - gimimas, paauglystė, branda, vestuvės, vaikai ir t.t., bet viskas labai puikiai perteikiama ir jautiesi taip, lyg matyt tą patį vaizdialį, kaip ir žmonių pasaulėlyje.

Taigis, ketvirtajam Šreke, Šrekas ir toliau laimingai gyvena su Fiona, jau turi tris vaikučius, dažnai į svečius atrieda jo draugai asilas, batuotas katinas ir kiti. Viskas kaip ir gerai, bet... Šreką ima ėst buitis - kiekviena diena tampa analogiška buvusiai: ryte prikeliantis vaikų bliovimas, pampersų keitimas, draugų netikėti antpuoliai ir, negana to, Šrekas dabar - jau nebe baisa pabaisa žmogėdra, o turistų objektas (nemirtingas vaizdas, kai Šrekas eina ten, kur karalius pėsčias vaikšto, o pro šalį pravažiuoja turistinis autobusiukas ir pasigirsta gido komentaras "įdomu, ką Šrekas ten veiks" :D). Taigi, nesunku nuspėt, kad Šrekui trūksta kantrybė, ir per pirmąjį vaikučių gimtadienį jis užsistaugia ir išeina pabūt vienumoj. Fiona irgi nepagelbsti - vargšelį užsipuola, vietoj išklausymo. Ir va čia įsikiša piktasis bjaurusis Rumpelstilskinas (lygtais elfas, lygtais gnomas...), kurio troškimas - būt valdovu. Jis pasiūlo Šrekui vieną dieną, kurios metu jis vėl bus tas žmogėdra, kurio visi bijos. Šrekas susigundo ir pasirašo sutartį, jos neperskaitęs (!). Ir nesuvokia, kad pasirašo sau mirties nuosprendį - jis gnomelfiui atiduoda tą dieną, kurią gimė. Blogiausia, kad tai dienai pasibaigus, Šrekas išnyks, o jį išgelbėt gali tik tikras meilės bučinys ...

10/10. (IMDb - 6,7 - matyt, nebus tokio filmo, kur mūsų nuomonės sutaptų :DDD)

Agora, arba moteris versus religija

Turbūt pirmąsyk pamačiau filmą pirmiau, nei jis pasirodys LT kino teatruose, arba bent jau puikios kokybės :D. Dėkui torentams ;). Šio filmo anonsą pirmąkart pamačiau prieš porą savaičių ir pasijutau užkabinta. Vakar su Saulius kaip tik užsiminė, kad norėtų jį pamatyt, taigi užsimasinau, šiandien susižvejojau ir padariau kino seansą namie :).

"Agora", mano nuomone, filmas apie religinę netoleranciją. Apie tai, kad yra tik vienas dievas, ir kiekvienas jį gina visais įmanomais būdais, jei reikia - net smurtu. Po šio filmo išties pasidžiaugiau, kad gyvenu ne senovės Graikijoje ar šių laikų Palestinoje ar Izraelyje. Džiaugiuosi, kad nesu kažkurios vienos religijos atstovė, tiesiog pasiimu iš visų tuos dalykus, kurie man atrodo priimtini. Ir kad priimu tuos, kuriems religija - gyvenimo kelias, kad ir kokios atstovai jie būtų. Šiame filme, deja, to nėra. Nėra tolerancijos ne tik kitai religijai, bet ir žmogui, pirmiausia kaip gyvai būtybei. Pagrindine filmo figūra tampa moteris - mokslininkė, astronomijos tyrinėtoja Hipatija (Rachel Weisz). Nenuilstanti, atsidavusi mokslui būtybė, kurios visas gyvenimas paskirtas išsiaiškint, koks ryšys tarp Žemės, Saulės ir kitų planetų. Per tai moterytė nemato, kad du vyriokai jai šiltus jausmus puoselėja - vienas kilmingas, kits - jos vergas. Vėliau gi prasideda krikščionių/pagonių kovos ir tad visi mokslai nutrūksta, o Hipatija išvyksta kitur, beje, ir su vienu iš vyrukų ;)... Taika ateina, bet neilgam...

Trumpai tariant - labai patiko, režisierius - Alejandro Amenabar. Jei matę jo filmų, žinot, kad geras jis. Nieko daugiau nesakysiu, nes per daug daug įspūdžių ir neišeina jų čia perteikt. Pažiūrėkit ir įvertinkit patys.

9,7/10.

Laukiu

Beprotiškai laukiu šitų Kūčių ir Kalėdų. Jos bus daug kuo kitokios. Pirmiausia tuo, kad jom grįžta dvi mano brangiausios ir mylimiausios londonietės R. :). Labai laukiu tos akimirkos, kai jas tvirtai apkabinsiu ir galėsiu pasakyti gyvą "labas" ... Tuo, kad vienas šeimos narys jau sutiks jas su savo nauja šeima :). Dėdei šios Kūčios atneš 60-ąjį jubiliejų, mamai - senelio priežiūrą, broliui - galbūt kelionę į Panevėžį... O man... man jos bus pirmos tikrai laisvos (nuo mokslų), atokvėpingos nuo mėgstamo darbo, pertraukingos nuo dviejų S. ir, tikiuos, pilnos sniego, mandarinų ir kvepiančios tikros eglės spygliais ...

Apie meilę ispaniškai ;)

Gabriel Garcia Marques "Apie meilę ir kitus demonus". Knygą skaičiau beprotiškai seniai, spėju prieš minimum 9 ar 10 metų. Ir štai kinuose pasirodė jos ekranizacija. Šiek tiek su baime ėjau žiūrėt, bijodama tradicinės reakcijos "filmas blogesnis". Ir šįkart jos nebuvo :D. Gal todėl, kad knygos siužeto tiksliai nepamenu, o gal šįkart mano ir režisierĖS (Hilda Hidalgo) interpretacijos sutapo. Nesvarbu, svarbu, kad tikrai išėjau iš kino salės sužavėta, pripildyta malonaus katarsio, neapsunkinta galva, bet ir pilna minčių apie tai, kokia gali būt meilė. Pamiršau net ir šalia sėdėjusią porelę, kuri praktiškai visą filmą laidė įvairius komentarus ir gestus...:DD.

Filmas apie ... meilę. Tačiau ne tik. Labiau apie invizicijos laikų tamsybę, kai velnio apsėdimu laikytas kone kiekvienas išskirtinis įvykis. Šiuo atveju - šuns įkandimas. Pasiutligė tuo metu laikyta velnio apsėdimu, taigi vargšui žmogeliui, kuriam tekdavo paragaut skaudaus krimstelėjimo, dargi tekdavo iškęsti ir egzorcizmo apeigas... Šįkart šuva krimsteli dailios raudonplaukės, markizo dukters trylikametės Siervos Marijos liauną kojytę. Merginai įsimeta infekcija, o karščiavimas ir dargi jos klejojimai bei dainavimai afrikiečių tarme, kurios ji išmoko iš savo mirusios auklės, tampa "įrodymais", kad ji apsėsta velnio. Tėvui tenka Siervą Mariją išsiųsti į vienuolyną, kur būtų atliktas egzorcizmas. Vienuolės su panele "nesicackina" - uždaro į kalėjimą primenančią celę, o šiai bandant pasprukt - dar ir antrankiais surakina rankas bei kojas. Čia įsikiša bažnyčia - vyskupas pasiunčia jauną dailų ir nekvailą savo patikėtinį Kajetaną Delaurą ištirt padėties. Vyrukas pamažu pastebi, kad mergina nė velnio nėra apsėsta (:D) ir bando tai įrodyt vyresnybei. Deja, šie nepalaužiami, taigi Kajetanui belieka lankyti merginą ir taip bandyti ją pagydyti. Taip pamažu jaunasis dvasininkas pajunta, kad Sierva Marija ima jam visur rodytis, ir pradeda manyt, kad tikrai jį velnias gundo. Va tada ir prasideda patys filmo įdomumai :).

Taigis, filmas neilgas - 1.39, gal kiek ištęstas, tačiau tai vos vos jutosi. Aktoriai vaidina puikiai, ypač dūšelę sugraudina jaunojo vienuolio deklamuojamos eilės ;). Inkvizicijos tamsybės gniaužiančios kvapą, taip net ir norisi sušukt, "žmonės, ar jum galvose negerai!", labai puikus operatoriaus darbas. Viskas kaip ir gerai, bet vat iki pilnos laimės kažko ir pritrūko. Kažkokio mažyčio sraigtelio ar drugelio sparnų plastelėjimo...

9.5/10. (Imbd - 7.6/10 :DDD).

Žemaitiška genetika

Nebūčiau prabilus apie tai, kol buvus kambariokė nebūtų pasakius, kad žemaičiai - labai tvirti žmonės :). Na nesinori girtis, bet sutinku ;). Pastaruoju metu pastebėjau, kuo labiau žemaitį "duchini", tuo labiau jis veržias į gyvenimą tarsi žolytė per gatvės cementą. Metams einant pajutau, kad ši savybė manyj vis stiprėja. Tik žemaitiško užsispyrimo dėka dabar esu ten, kur esu, turiu tai, ką turiu ir esu tokia, kokia esu. Gal egoistiška, gal pernelyg empatiška ir impulsyvi, bet "Aš". Ne Onutė, Jonytė ar Rasytė. Turiu savo požiūrį į gyvenimą, elgiuos pagal savitą logiką (kurios, tiesa, negalėčiau apibrėžt:)), myliu karštai ir nudegu. Bet gyvenu. Jei nori kažką turėt, turi rizikuot. Turi išlįst iš saugaus pasaulėlio ir žengt ten, kur galbūt nebus saldu. Bet tik taip gali pasiekt laimę. Galbūt. Gal ne. Bet bandyt reikia. Noriu tikėt Leibnicu - kiekviena nelaimė veda link palaimos...

Mano natūralūs raminamieji

Būna juk dienų, kai taip norisi ramybės, šilumos ir švelnaus prisiglaudimo ;). Ir štai čia į pagalbą man visada ateina švelniosios pilkosios pėdytės, vardu Sibilė, draugės, kaimynės bei buvusios grupiokės katinukas :). Taip pripratom viena prie kitos, kiekvieną rytą ji man pasitinka ilgesingu balseliu ir meiliu pasiglaustymu palei kojas, aš gi atsakau švelniu glostymu;).

Kai liūdna ar noris kažką prisiglaust šalia - Sibilė jau čia. Tarsi jaustų, kad yra reikalinga. Ir štai miklus strykt - ir ant kelių turiu šiltą, gyvybe trykštantį padarėlį, skleidžiantį ramybę ir be galoo malonų murkavimąąą :). Myliu tave, Sibiliukai labai labai labai :)

controling myself

pusiausvyra arba balansas - labai svarbus mūsų gyvenime dalykas. Be to neišgyventume. Tačiau gyvenime dažnokai tenka pajusti, kad praradom pusiausvyrą...

Taip taip taip, vėl meilės kančios :D. Tiksliau sakant - nežinomybės ir savęs nebekontroliavimo periodas. Juokinga ir drauge graudu, kai suvokimas, kad žmogus tau brangus, ateina kiek pavėluotai, turiu omenyj - abiem skirtingu metu. Dažniausias scenarijus - patinka tas, kuris į tave nežiūri, tas kuris žiūri, tau nepatinka :D. Ir štai dabar pamačiau kaip likimas mėgsta pokštauti - vasarą jausmų pliūpsniai iš Sauliaus pusės, klausimai dėl patikimo, vaikščiojimas susikibus už rankučių. Nice, bet man tada buvo just warm, nothing serious. Dabar gi - atvirkščiai. Kaip kokių anoniminių alkoholikų grupėje, prisipažįstu, taip, aš įsimylėjau, įklimpau iki ausų. Man reikia jį matyt, su juo bendraut, šokt, o labiausiai -sužinot ką jis man jaučia... kai pagalvoju kaip iki to priėjau, darosi ir juokinga, ir keista.. Nepajauti kada peržengi tą ribą tarp draugiškumo ir susižavėjimo, tarp susitikimo pasipraktikuot, ir pasipraktikavimo kaip priežasties susitikti.. Viskas tiesiog juda palaipsniui, ir štai vieną dieną suvoki, kad šokiai jau tampa pretekstu susitikti, kad jau nebepakanka 4 kartų per savaitę, norisi su tuo žmogumi susitikti kasdien...Jausmų nesukontroliuosi, kad ir kaip velnioniškai to norėtum. Taigi turiu tik vieną išeitį - išdrįst paklaust...:)

kad spėčiau :)

Kol internetas stebuklingai veikiantis (nežinia iki kada :D) reikia parašyt nors pora eilučių :). Tebesisukanti šokių, redagavimų ir namų rate, vakar turėjau pakovot su savimi, ir nemenkai. Pirmiausia - dėl savo stipraus prisirišimo. Kol nesutinki tojo žmogaus, tol iš kitų ir juokies, ir baisies, ir nesupranti, kaip žmogus gali taip laukti žinutės, skambučio, žalios švieselės skaipe ar feisbuke... Ir va nepajunti, kaip pats prisijungi prie laimingųjų, ar ne (čia jau kaip pažiūrėsi) gretų. O kai sulauki atsako, jautiesi nelyg būtum plytą didžiulę šokolado sukramčius ar po gero koncerto :). Tokia mini - maksi euforija :). Na o antra - dėl naujojo šokio - bačiatos. Šokelis, kuris iš daugelio pareikalaujantis minimum negalvoti, kad dauguma judesių atrodo švelniai tariant erotiški, o maksimum - tuos judesius atlikt daugmaž taip, kaip rodoma. Galiu pasidžiaugt - faktiškai nė viena pora nešoko taip kaip treneris su savo šokių partnere :DDD, tačiau pasidžiaugt, kad nenuraudau ir ilgainiui pripratusi prie neįprastų svingavimų, su Saulium šokom labai sklandžiai ir mintyse nereikėjo savęs verst atsipalaiduot :). Prajuokino ir labai pagelbėjo vieno iš vaikinų pasakojimas apie kažkada Lietuvoj viešėjusį užsienietį bačiatos mokytoją. Kai šis pasakė sustot glaudžia poza po rezultato sakė daugmaž "gal juokaujat darlings" ir sustatė poras taip ir taip parodė judėt, kad visos panelės buvo raudonos :D. Po tokio pasakojimo ir sako, "nesijaudink, čia tik šokis ir tiesiog neįprasti judesiai". Ir suveikė :).

Faktas, kad tokį šokį šokt su tau brangiu ir mylimu žmogumi be galo miela, nes nuolat esti ryšyje, santykyje su juo ir tikrai kaifuoji :).

Kitas Leo

Užvakar ir vakar paveizėjau dvi naujausias kino juostas su Leonardu Dicaprio - "Inception" ir "Shutter island" (lietuviški užvadinimai - "Pradžia" ir "Kuždesių sala"). Ir ką gi galiu pasakyti, užkariavo Dikaprijus maną dūšią antrąkart ;D. šįkart - kaip rimtų vaidmenų atlikėjas. Pirmąsyk, kaip ir daugelis dailiosios lyties atstovių, alpėjau dėl jo "Titanike". Gražuolis romantikas, paaukojęs savą gyvastį vardan princesės, "Pasaulio valdovas" (bent jau ant laivo pirmgalio ;) - truputį nukrypstant prisiminiau straipsnį spaudoj, kaip viena panelė sumąstė pakartot šį triuką ir, deja, nukeliavo į geresnę žemę. Negalima juoktis, ale nu siaubas kaip žmogai nemąsta ir kartoj filmų scenas tokias ;DDD). Žavu, ale paskui gražuolio nebeliko, ir tada kaip tais ponaitis Leo ėmė nepatikt - priaugo svorio, ėmė vaidint "tipo" rimtus vaidmenis, kurie bent manęs neįtikino ir jam nepritiko. O gi pasirodo taips ponaitis bėgo nuo "romantiko etikietkos". Neseniai skaitytam straipsnyj minima, kaip Leo, to siekdams, įniko į girtuokliavimus, rūkymus, priaugo svorio, ir ale, kasnakt jo viengungišką guolį šildydavo vis kita gražuolė.

Kaip gi nutariau visgi pasiveizėt tuodu filmus? Ogi, penktadienį, neplanuotai apsinakvojusi pas Saulių, gavau pasiūlymą paveizėt Inception. Tąkart, tiesa, filmo nepamačiau, nes pasirodė per sudėtingas, taigi pasirinkom komediją - "Yes man" :D. Na, o sekmadienio vakarą ramiai vienumoje nutariau jįjį pasižiūrėt:). Tiesa, filmą ėmiau žiet po baime, kad galiu užmigt, bo seansą atidariau tik apie 23 30, o jojo trukmė - 2.50 h :D. Na bet kai filmas geras, miegas atsitraukia. Šįkart taip ir buvo :).

"Inception" - tai filmas apie sapnus. Apie tai, kokie jie mums reikšmingi ir kaip galima, taikant tam tikrą metodiką, per juos valdyti kitą. Egzistuoja tokia kontora, kurioje, taikant modernias technologijas, galima įsibrauti į žmonių sapnus ir per juos pakeisti žmonių mintis, ištrinant seną informaciją, tarkim, atsiminimus, ir "įdiegiant" naują. Domas Cobb (L. Dicaprio) - jos pagrindinė galva. Jis talentingiausias iš visų, sugebantis meistriškai susitvarkyti su kebliausiomis situacijomis. Tiesa, Domas turi savų paslapčių, susijusių su buvusiu savo gyvenimu, kurios neretai kertasi su jo darbu.

Pagrindinis kontoros darbo principų - sukurti dirbtinį sapną, jame sukuriant tokią aplinką, kuri būtų sava tam žmogui, kurio mintis reikia pakeisti. Čia darbuojasi sapno architektai, kurių užduotis - sukurti kone Minotauro labirintą primenantį pasaulį, kuris, tiesa, kinta, jei įsikiša išorinis pasaulis (pvz., jei realybėje žmogus sapnuodamas krinta į vandenį, jis atsiranda ir sapne).

Ir štai Domas gauna naują užsakymą - įsibrauti į turtingo verslininko smegeninę ir įrašyti informaciją, kuri leistų jojo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną. Prasideda ilgai trunkantis pasiruošimas, priimami nauji nariai ir pasineriama į žaidimą "sapnas - tikrovė"...

Pirmas patarimas prieš žiūrint - būtini titrai, geriausia - lietuviški :). Kalba tikrai nelengva, o ir gana greit beriama. Man gi teko pažiūrėt filmo faktiškai be jų, nes pradžioj buvę, kažkur vėliau prapuolė, taigi galiu pasakyt, gana dažnai tekdavo velniškai įtempt ausis, kad pagautum, apie ką eina kalba :). Antra - filmas tikrai ne iš lengvųjų. Siužetas labai vingrus, kai kada nebeeidavo atskirt, kur jau sapnas, o kur realybė (tikėtina, esant titram, būtų paprasčiau :)). Taigi, jeigu siekiate atsipalaiduoti - tą vakarą geriau skirkite komedijai :). Imb filmui skyrė net 9 balus, aš gi labai neatsilikdama paskirsiu 8.9 :). Tikrai puikus darbas, fantastiški vaizdai, muzika ir vaidyba.

Na, o vakar palyginimui įsijungiau "Kuždesių salą" :). Kadangi siužetą, gerbiama kolege, puikiai žinote, pasakysiu trumpai - patiko, bettt.. ne tiek. Pabaiga per daug nuspėjama, o ir to siaubo ir mistikos trūko... Patiko - niūūūri muzika, salos vaizdai, kai kurie pacientai (ypač šiurpi toji senutė, kuri tik atėjus Dicaprijaus herojui, parodo jam ženklą tylėt), pats beprotnamis, na ir laabai puikii L. Dicaprio ir M. Williams vaidyba. vertinu 8. :)

Labai laukiam naujų Leo vaidmenų :). Sėkmės, "pasaulio valdove" ;).

Nouvelle Vague aka Naujoji banga

Salsa sukuria pažintis ne tik su naujais žmonėmis, bet ir padeda atrasti muziką :). Praeitą repeticiją, mano jautrios muzikai ausytės užgriebė kažką labai gražaus, ritmiško ir patrauklaus :). Kitą dieną grupse Nedo užklausiau, kas gi ten grojo ir gavau ats. - Nouvelle Vague "Izrael". Tada prasidėjo paieška torentuose :D. O čia jau buvo nelengva, nes pirma reikėjo išsiaiškint, iš kokio albumo ši daina, o dar ir tai negarantavo sėkmės, nes parsisiunčiau tą albumą, o dainos šios jame nebuvo :DDD. Galop radau ir patyriau antrą, ŽIAURIAI ŽIAURIAI ŽIAURIAI MALONŲ ATRADIMĄĄĄ ;). Pasirodo, tai jie grodavo, o gal ir tebegroja vieną dainą, nuolatos leidžiamą skalvijuškėje prieš kožną kino seansą - "Dance with me". Nu labai labai labai buvo geras šis atradimas!!!!

Nouvelle Vague, arba "Naujoji banga", yra prancūzų ( :) ) grupė, kurios pagrindiniai nariai - vadai :) - Mark Collin ir Olivier Libaux. Pavadinimas jų nurodo į prancūziškumą, 60-ųjų kino filmų srovę, jų dainų prigimtį (įvairių grupių koveriai, pvz., Joy division :)) bei 60-ųjų bosa nova stiliaus aranžuotes (braziliškos muzikos stilius, lietuviškai vikipedijoje aišku nerašoma nieko :DD). Ogi vagi ką dar aptikau - 3 ajame savo albume "3", šios grupės vokalistė Melanie Pain kartu su Martin Gore sudainuoja "Master and servant" (oj, bėgsiu tuoj į torentus ieškot :DDD)! Dabar juos myliu dar labiau :))). Grupė yra išleidusi 3 albumus - Nouvelle Vague [2004], Bande a Part [2006], 3 [2009] ir geriausių dainų rinkinį [2010]. Mano kol kas mėgstamiausios ir klausomiausios yra "Dance with me" ir "Izrael" (iš albumo Bande a part).

skriejanti su vėju

Šiom dienom pajutau tą jausmą, kai darbų krūva, ir nebežinai nė nuo kurio pradėt :DDD. Bet kuo puikiausiai suveikia dėsnis - kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai :). Dėl japoniškų drugelių ir kompiuterinių marazmučikų nebėr kada nė po feisbukines platybes paplaukiot :DDD. Na bet nesiskundžiu anei kiek - žiūriu, kad pradedu atsikratyt priklausomybės nuo neto, o tai džiugina. Juk priklausomybė, kad ir kokia faina, yra neigiamas dalykas :). Tai vat, dabar netas man yra labiausiai darbo priemonė (na, žinoma, kartkartėm įlendu į Youtubę ar skaipkę ;D, ir ir ir blogą :)), Lkž, vlkk, dlkž - va su kokiom smagybėm kasdien padraugauju :). Ir kiek ten gero galima rast - kasdien plečiu savo žodyną, prisijuokiu iš keistų žodžių, nustembu dėl atradimų ... O po darbo linksmi vakarai - salsietiškai rudeniškai judrūs :). mmmmmmmmm :))). Vaa taip vaaa :)))

Akimirkos

Nieko nėra maloniau už užfiksuotą akimirką. Ji savyje talpina tiek daug - kvapą, spalvas, skonį, šilumą, gražų žodį, bučinį, apkabinimą, prisiminimą... Fotografija, šis popierinis ar skaitmeninis pavidalas, talpina savyje tiek daug ir todėl man yra be galo brangus ir neįkainojamas dalykas:)...

Nesuviliota feisbuko

Tiksliau sakant - filmo apie jo įkūrėjo Marko Zakerbergo gyvenimą. Galiu pasidžiaugti bent tuo, kad už filmą nereikėjo mokėti :D. O viskas buvo taip:). Vienądien parašė buvusi butokė Birutė ir pasiūlė nueit trečiadienį į filmą. Kadangi filmas nieko nekainuotų, nes taip Birutė atgrąžina skolą, be to, susimatyčiau su ja, o ir kine filmą veizėt labai smagu - susigundžiau :). Suintrigavo ir tai, kad filmas - biografinė drama, sukurta pagal Ben Mezrich knygą "Atsitiktiniai milijardieriai" (na ir pavadinimas :D). Suviliojo dargi ir režisierius - David Fincher, kurio sukurtieji "Kovos klubas", "Septyni", "Keista Benjamino Batono istorija" man labai patiko. Taigi, tikėjausi ir čia pamatyt kažką tokio :).

Deja, šįsyk likau nusivylusi, ir gana smarkiai. Pirmiausia, gėda pelėda, bet minimum pusvalandį filmo pradžios prasnūduriavau. Gal dėl kaltos penkios valandos miego, bet visgi manyčiau labiau - nuobodokas filmo veiksmas. Tiesa, filmo pradžia labai užmasino - restoranas, kuriame Markas (Jesse Eisenberg) šnekasi su buvusia savo pana (tada dar esama). Čia gi labai sudomina Marko 'keistoka' šneka - "informatiko pamąstymai" (kaip sau norit, bet tikrai jie keistoki žmonės, gyvenau bendrike šalia vienų, tai arba išvis vos vos kalba, arba kai užkalbina, tai vos ne lyg būtumėm geriausi draugai ;d. Sauliaus kambariokas, tai išvis labai įdomiai šnekėjo ir itin atidžiai žvelgdamas manęs klausėsi - pasijutau lyg kokia marsietė ar retas muziejinis eksponatas :DD). Galop merginai trūksta kantrybė, ir jį mažąjį genijų palieka. Čia jau atbunda feisbukisto orums, ir šis priblogina apie merginą pačių juodžiausių dalykų, kuriuos perskaito kone visas universitetas... Vėliau, iš neturėjimo ką veikt, nelaimėlis sumąsto prisigrobt iš visokių universitetų merginų nuotraukų ir paskelbia viešus 'gražiausios' rinkimus. Pasiūlymas sulaukia grandiozinio dėmesio, o nuo to netas pakimba. Už tokius juokelius linksmutis gauna nuobaudų, bet pasiekia savo tikslą - patraukia elitinių žmogeliukų dėmesį - pora Harvardo studenčiokų pasiūlo jam tvarkyt jų sugalvotą socialinį tinklapį. O Markutis nepėsčias - pasigrobia idėją ir sukuria savo tinklą - the facebook :). Prasideda teismukai, bet nelabai kam rūpi Harvardo studenčiokai, taigi tinklas ir toliau gyvuoj. Markas dirba ne vienas - pirma jam padeda jo geras draugas Eduardas Saverinas (Andrew Garfield), o netrukus į jų draugiją patenka ir Šonas Parkeris (garsusis ir dailusis Justin Timberlake), kuris sumaišo visas kortas - draugeliai ima peštis dėl vis daugėjančio šlamančių kiekio ir va tada filmo įdomumas man 'savsiem' dingsta, nes nuolat rodomos advokatų ir klientų peštynės...

Žodžiu, reziumuoju - visai filmas nepatiko, lėkšta, ištęsta, nuobodu. Vaidyba - na Marko kalbėjimai ir Justino 'auksinio berniuko' įvaizdžiai patiko, bet visa kita - noooo... Siužeto neėjo tarpais pagaut dėl tų nuoooooboooodžių teismo scenų, tarp kurių įsiterpdavo Marko atsiminimai. Patiko viena scena prestižiniam elitiniam šokių klube - l. gera daina buvo ir pati aplinka. So, mano nuomone, laisvai galima gyvent nemačius :DDD.

Įvertinims - 2\10 (IMBd - 8.5\10 ....).

Pakvailiokim :)

smagu pakvailioti su artimiausiais draugais, nes žinai, kad tarp jų esi savas ;). Šiandien taip gera buvo plepėt plepėt plepėt, apie viską, gal kiek ir nusišnekant, ar pasirodant naiviai, bet jausti, kaip įdėmiai manęs klausosi ... ;)

:)

savaitgalis yra gėris, jo metu galima sulėtint tempą iki minimumo. Šiandien tą tempą sulėtinsiu ir įrašų sityje :DDD. Nes šiandie aš kaip šis mielas pūkuotas kycia - patogiai ištiesus kojytes siurbčioju arbatą, klausaus mėgstamos muzikos ir mėgaujuos poilsiu :)))...

cemento takais :)

Štaigi taigi vakar įvyko antrasis mūsų salsiečių indencerių "cementas". Šįsyk viskas vyko laabai fainoj vietoj - sodyboj "Jauki pirtis", apie 10 km už Trakų :). na bet pirma - priešistorė ;). Kad mūsų vairuotojui Andriui būtų patogiau, o taip pat ir savo sumetimais (aplankyti buvusias kambariokes bei susimatyt su Saulium ;)) susitarėm susitikti Saulėtekyj. Oras į vakarą pasidarė, švelniai tariant, nešvelnus - galingas vėjukas, sukuriantis new hair style, lietutis... Brr.. Na bet va patekau bendrikan, pasigrobiau iš kambariokės dar dozę lietuviškių filmų, aplankiau Saulių, draugoviškai išgėrėm alaus ir štai pajudėjom link Trakų, prieš tai apsirūpinę maistu ir laipsniukais. Žinoma, kaip tradicija, vienu metu pamanėme, kad paklydom (pasirodo, iki posūkio dar nebuvom atvažiavę :)). Galop tikslą pasiekėme - patekome į laabai fainą vietelę su pirtimi ir gražiu miškiuku šalia. Įsikūrėme ne ką prastesniuose miegamuosiuose ir pradėjom "cementuotis". Na ir čia gi įrašo autorė patyrė truputėlį atminties duobių dėl nelemto apelsininio - degtininio kokteilio. Nuotraukos visgi paliudijo, kad ruedą sušokom ir spėju puikiai (šito būtinai paklausiu pirmadienį Sauliaus :D). Privalumas - išmiegojau ilgiausiai iš visų vakarėlio dalyvių :DDD. Pasižadėjimas sau - kitąsyk simboliškai "vienas alaus" ir vsio. Ir tada galės kiti dalyviai ryte pavydėt neskaudančios galvos ir energijos ;).

p.s. Labai smagu, kad Saulius dalyvavo. Labai faina ir smagu su juo :). O va nuo Ryčkos gavau papeikimą :DDD.

Profesija - širdžių daužytojas :)

Dėkui feisbukui :D. Jo dėka radau Ramunės žinutę apie turimus du pakvietimus į "Viasat kino komedijų festivalį" ir pasiūlymą, gal yra norintis (-i) prisijungti :). Ko gero sureagavau viena pirmųjų ir štai vakar ekspromtu patekau va į kokį filmą:

"Aš - Aleksas Lipi, profesionalus porų griovėjas". Tai pagrindinis šio filmo veikėjas (žavuolis Romain Duris, dar vaidinęs filmuose "Paris", "Europuding", "Moliere"). Jei jūsų draugė, sesuo, mama ar tiesiog miela pažįstama kankinasi su savo dabartine antrąja puse - šis vaikinas kaip tik Jums. Už tam tikrą sumą, per reikiamą laiką jis atliks savo darbą švariai ir užtikrintai. Tiesa, dirba jis su sąlyga - bent vienas iš partnerių turi jaustis nelaimingas :). Aleksas dirba ne vienas - jam gelbsti išradingieji sesuo Melani (Julie Ferrier) ir jos sutuoktinis Markas (Francois Damien).

Na bet negali gi viskas gyvenime sektis - širdūnas prasiskolinęs gangsteriams, kurių pakalikas gorila garantuotai sulaužytų vargšelį į gabalėlius. Ir štai atsiranda pasiūlymas - Aleksui reikia nutraukti vieno turtuolio dukters būsimąsias sutuoktuves, t.y. išskirti balandėlius. Tik baisusis prasiskolinimas pakerta Alekso moralinius principus ir jis ryžtasi atlikti paskirtą užduotį. Ir štai ekranuose pasirodo Ji - Džiulijeta Van Der Bek (gražioji liaunoji prancūzaitė, dainininkė, aktorė bei Džonio Deppo antroji pusė Vanessa Paradis). Turtuolio dukra, taigi palepinta mergaitė ir nesitaikstanti su kitų pageidavimais. Aleksas gi apsimeta jos asmens sargybiniu ;D. Panelė "Aš" iš pradžių visaip bando gražiuoliu atsikratyt, na bet Aleksas nebūtų tas, kas yra - profesionalas savo srityje :), tačiau net ir jam tenka gerokai "pavargti"... Kas vyksta toliau, pamatykit patys ;)

Įvertinims - 10/10. Todėl, kad super komedija. Daugiau - "no comments" :D.

P.S. šiandien parsisiunčiau jį iš torentų su angliškais titrais :). Norintys - prašom kreiptis ;).

Anarchija mus saugo

Šį pirmadienį pagaliau po nebepamenu kokios pertraukos aplankiau Ozo kino salę. Su tikslu pamatyti šviežią lietuvišką kiną - filmą "Anarchija Žirmūnuose" {2010}. Aplink visi pradėjo apie jį kalbėti, žadėti eiti ir štai pamačius, kad Oze bus jo seansas (o ten bilieto kaina ne tokia besikandžiojanti :D), nutariau nueiti. Ir štai su drauge ir salsos bendražyge Birute nutrepsenom į jaukiąją mažąją salytę. Naujovės - 1. sužvarbusiems beigi ištroškusiems - galimybė išgerti kavos ar arbatos; 2. Pageidavimų "listas" - kada nori, ką nori pamatyt, ir kiek tokių norinčiųjų būtų;

3. Seansai dabar triskart per dieną - 14, 16 ir 18 h (jeigu kam nepriimtina, minėtame "liste" galima pateikti sau patogų laiką :)).

Taigi įsitaisėm patogiai ir ėmėme laukt seanso. Laukiam laukiam lauuuuuukiaaaammmm.... Nėr. Pareina ozininkas - po nesenų remontų darbininkai laidą nurėžė, tuoj atlėks elektrikas... Seansas prasideda tik 7 h :(. Suprantam, kad į salsą vėluosim :(((. Na bet ką padarysi...

Taigi siužetukas - pagrindinė filmo veikėja - Vilė. Ji ką tik baigusi mokyklą, atvyksta Vilniun studijuoti. Pirmas filmo pliusas - labai gerai pagauti kadrai, iki skausmo ir džiaugsmo pažįstamos Vilniaus gatvės (tuo primena kitą lietuvaičių nesenai sukurptą filmą - "Artimos šviesos"). Pirmiausia mergina apsistoja pas tetą, tačiau pamačiusi, kaip teks laikytis "tvarkos" ir gal dar dėl nuolatinių tetulės pasakymų "tas ir tas pinigus kainuoja", nutaria ieškotis buto. Ir suranda variantą Žirmūnuose (tarp kitko, kažkur netoli Žirmūnų st. :)). Šeimininkė - gyvenimo užgrūdinta, vaikų namuose augusi Sandra. Iš pradžių atrodo, kad Vilė tikrai neliks gyventi tokiame bure, tačiau tetos variantas ,matyt, labiau atbaidantis. Ir štai Vilė pradeda naują savo gyvenimo etapą - įstoja į pedagoginį, pamažu įsikuria. Tačiau čia gi vis periodiškai pasirodo ir Sandra, kaip teigianti, 'aš rūpinuosi savo nuomininkais'. Vienąsyk palieka ji Vilei saugoti paslaptingą juodą paketą, kurį prisako paslėpti. Vilės smalsumas vieną dieną nugali - atidariusi maišelį, jame aptinka pinigų ir ginklą. Mergina patenka į palapčių pasaulį, paslaptingąją anarchiją, kuri saugo tuos, kurių varduose yra raidė A (o Vilė tarp tokių nepatenka). Mergina ima domėtis, kas gi ta anarchija, nueina į vietiniam kaboke (įdomu, kur filmuota..) vykstantį koncertą, kur susipažįsta su Aleksu, dėvinčiu anarchijos ženklu pažymėtą švarką...

Siužetas ima raizgytis, visų veikėjų gyvenimai netikėtai vienas su kitu persipina, o finalas visiškai netikėtas...

Pliusai - 1. Fantastiški Vilniaus vaizdai tiek iš žemės, tiek iš dangaus; 2. Muzika; 3. Sandrą ir Vilę vaidinančių aktorių puiki vaidyba; 3. Vietinius "forsus" vaidinantys vaikinukai; 4. Vietinio kaboko aplinka; 4. Sandros filosofija. 5. ... (neišduosiu kas :)).

Minusai - 1. Pabaiga; 2. Alekso vaidmuo - sausoka, neįtikino.

Įvertinims: 8.5/10.

p.s. Filme vaidina Elementorių lankiusi mergina - Giedrė Giedraitytė (Lauros vaidmuo) :).

p.p.s.Į salsą pavėlavom pusvalandžiu :).

Žudantys šeimos saitai aka "Casandras dream"

Taip taip, dar vienas Aleniados filmas peržiūrėtųjų kolekcijoje :D. Tądien planuose buvo peržiūrėti draugės rekomenduotus "Green street holligans", bet po 20 peržiūros minučių nutariau, kad visgi noriu Aleno :D. Papratimas ar pripratimas prie gero kino matyt :). Taigi, šįkart ėmiausi jau ilgokai žadėto peržiūrėti "Casandras dream" {2007}. Vieną sykį buvau pradėjusi žiūrėt, bet kažko tuokart pasirodė nuobodokas, ir pasirinkimą pakeičiau :). Šįkart, tiesą pasakius, pradžia irgi pasirodė nuobodoka (:DDD), tačiau kažkoks vidinis balselis pakuždėjo visgi žiūrėti toliau. Ir ką gi, jis neklydo ;). Pats pats įdomumas prasideda daugmaž filmo viduryje :). Taigi trumpai siužetas - yra du broliukai dobiliukai - Teris (Colin Farell) ir Ijanas (Ewan McGregor). kaip ir pagal plaukučių spalvą, vienas velniukas, kitas - angeliukas :). Taigi velniukas Teris turi bjaurią ydą - lošti, kuri galop įstumia vargšiuką į nepavydėtiną padėtį - didelė skola piktam dėdulei gangsteriui. Pinigų nėr, ką daryt? Žinoma, kreiptis į šeimą :). Pirmiausia - į broliuką angliuką Ijaną, kuris turi normalesnį versliuką (viešbučių valdymas), deja, iš jo neuždirbantį milijonų. Taigi lieka vienintelė išeitis - gerasis turtingasis dėdė Houvardas (Tom Wilkinson). O dėdulė nepėsčias - paskolins pinigėlių, bet su sąlyga, kad mielieji sūnėnai padės jam "atsikratyti" blogojo verslo partnerio. Broliukai dobiliukai iš pradžių, žinoma, spyriojasi, iškyla moraliniai klausimai (Teris išsyk "n" kartų lemena, kad negalės to padaryti), tačiau, kaip sakant, gyvenimas prispiria, ir tenka broliukams spjaut į savo visus moralinius principus. Va nuo čia ir prasideda visi smagumai (būdingi kiekvienam Aleniados filmui) - aukos tykojimas, absurdiškos nesėkmės ir pan. Na bet šiaip netaip broliukams pavyksta išpildyt dėdulės "norą" ;). Ir štai, rodos, visi laimingi ir patenkinti, bettt.... va toliau jau pažiūrėkit ir pamatysit kaip kas ;).

Įvertinims: dėl užtęstokos pradžios - 9.7/10.

smulkmenų galia

Mėgstu apkabinimus. Tuos tikruosius, kai pajunti, kaip tam žmogui esi brangus ir mielas. Pamenu, kad pirma šis "ritualas" man buvo svetimas, ir net baugindavo. Nebuvo mano pažįstamų rate šios tradicijos. Ir va Vilnius ją man davė. Pirmas apkabinimas mena dramos laikus beigi draugę Milgintą. Po to gi sekė itin mieli ir stiprūs Gedimino Storpirščio apkabinimai, kurie suteikdavo be galo daug stiprybės ir ramybės. Žinoma, Načio - mielojo ispano, buvusio salsos šokių partnerio, dabar besilankančio tėvynėje. Būtinų būtiniausiai mano mylimiausių ir brangiausių Rimučiuko, Lincės beigi Birutės rankučiukai - glėbiukai. Myliu jumis labai labai :). Iš pradžių nedrąsūs, o dabar mieli ir draugiški Sauliaus glėbiai. Na ir finalui - antradieninis trenerio apkabinimas. Tradicinis pasisveikinimas, bet laabai mielas, tuolab, kad dar ir pagyrė, kad praktikuojamės su Sauliumi ;)

Tegyvuoja apkabinimai ;)

Švediški griausmai Fluxus Ministerijoje

Vakar su buvusia kambarioke Kristina nuėjom į Fluxus Ministeriją pasiklausyt džiazų. Ir buvome maloniai nustebintos - išgirdome gražaus rokiuko :). Grojo švedų grupė Mainekk, susidedanti iš 4 vaikinų, kurie, tiesa, ne visi švedai - vienas estas, kitas danas, o likę - švedai. Instrumentai - trys gitaros ir būgnai, dar kartais klavišiniai. Likom sužavėtos profesionalumo, puikaus garso, paprasto ir šilto bendravimo bei tikro įsijautimo į muziką, kai visi grupės nariai visu kūnu judėjo pagal muziką, užsimerkę tikslutėliausiai brazgino gitaromis ir suvirpino, manau, ne vieno klausiusiojo širdį ...

p.s. Pardavinėjo ir savo debiutinį CD, deja, 35 lt vargiai ar buvo kam įkandama suma :(. Iš salės kažkoks drąsuolis net šūktelėjo angliškai - "too much". Nepaisant to, bisui grupė buvo iškviesta audringais plojimais :).

p.p.s. Nuotraukoje vienas iš gitaristų. Visos grupės gražios foto rast nepavyko. Feisbuke "fluxus ministerijos" psl. nuotraukų yra daugiau.

p.p.p.s. Yra keletas dainų myspace, taip pat feisbuke, grupės fanų psl. :).

Aleniada aka naujas siekis

Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada kaimynė Jurgita pasiūlė pasižiūrėt vieną iš Woody Alleno filmų "Alice". Tai nebuvo pirmas mano matytas šio režisieriaus filmas, tačiau poveikis buvo toks, kad užsinorėjau pamatyti dar daugiau jo filmų, tuolab kad kažkada iš Jurgitos draugės persirašėm abi turbūt beveik visą jo filmografiją :). Kurį laiką šis planas buvo vis atidėliojamas, kol šią savaitę atsirado daugiau laiko ir buvo galima jį paskirt kino seansams ;). žinoma, visų filmų dar neperžiūrėjau :DDD. Apsiriboju vienu per dieną :DDD. Iš pradžių dilema buvo, nuo kurių jo filmų pradėti - senų ar naujų. Čia jau išeitį 'pakišo' vienas jo filmų, kurio per tv pamačiau tik pabaigą ;D. Tada stvėrusi filmų paką, ėmiau ieškoti ir šiaip netaip, gana greitai pavyko surasti. Tai filmas Hollywood ending (2002). Jame, kaip ir daugelyje kitų savo filmų, vaidina ir pas Alenas (Vikipedijos str. apie jį yra lentelė, kur surašyta, kuriuose filmuose jis vaidina, taip pat aktoriai, su kuriais dažniausiai jis dirba). Filme jis vaidina savo prototipą - režisierių, kuriantį puikius filmus, kuris dėl psichologinių bėdų filmavimo metu apanka (:D). Linksmumas prasideda tada, kai šį faktą bandoma visaip nuslėpti, į pagalbą pasitelkiant filmo vertėją, operatorių, galop - buvusią žmoną - filmo prodiuserę. Siužetas labai paprastas, bet susuktas be galo meistriškai ir garantuojantis nenuobodų ir juokingų scenų prisotintą žiūrėjimą.
Po to sekė Everyone says that i love you (1996). Jį išsirinkt paskatino vienas pagrindinių aktorių - mano labai mėgstamas aristokratiškasis Edwardas Nortonas (labai labai laukiu jo naujo filmo "Stone" peržiūros, kur jis vaidina iki gyvos galvos nuteistą nusikaltėlį). Šiek tiek atbaidinėjo iš pradžių filmo žanras - miuziklas, tačiau vos tik ėmiau žiūrėti, likau be galo sužavėta viso dainavimo ir per jį atskleidžiamos pagrindinės filmo temos - meilė ir visi su ja susiję keblumai :). Čia dar vaidina Julia Roberts, kuri tampa Aleno herojaus meilės objektu :D. Truputį nukrypstant į šalį, daugelyje matytų filmų Aleno herojus paprastai būna išsiskyręs ir arba gyvena su daug jaunesnėmis moterimis, arba užmezga su jomis romaną, tačiau galop grįžta pas žmonas (relaybėje gi bent kol kas gyvena su gerookai jaunesne žmona :)). Grįžtant prie filmo, jame nieko nėra per daug, viskas pateikta subtiliai, išlaikant balansą tarp miuziklo ir įprastinio pasakojimo, rimto ir ciniško, ironiško požiūrio į meilę ir santykius tarp porų apskritai. Iš tikro stebėtina, kaip puikiai Alenas sugeba neperspausti, nesuaštrinti.
Trečiasis filmas, ir kol kas pats įsimintiniausias - Melinda and Melinda (2004). Šis filmas - tarsi romano ar filmo kūrimas. Jo pradžioje du bičiuliai - tragikas ir komikas - kuria istoriją apie mislingą moterį - Melindą, vienas pateikdamas jos gyvenimo istoriją tragiškai, o kitas - komiškai. Taip filmas nuolat skyla į dvi dalis, kuriose paraleliai vystoma Melindos meilės drama. Filmas sutiekia žiūrovui šansą pamatyti, kaip gali būti konstruojamas pasakojimas ir sykiu nepaskęstant siužeto monotonijoje dėl nuolat vykstančio minėtojo dviejų pasakojimų principo.
Paskutinysis, vakar matytas filmas - Anything else (2003). Šį filmą priskirčiau turbūt prie vieno juokingiausių ir 'jaunųjų aktorių kartos' filmų. Vaidina jame jaunieji Christina Ricci, Jasonas Bigsas, šalia, žinoma, W. Alenas (Bigso herojaus draugas - keistuolis ir šiek tiek paranojikas Dobel'is), ir dar linksmasis D. de Vitto (Bigso herojaus agentas). Čia gi pasakojimas irgi apie komplikuotus santykius tarp dviejų mylimųjų - rašytojo Jerio Falko, nemokančio pasakyti "ne", ir keistuolės Amandos. Du visiškai skirtingi žmonės, gyvenantys kartu, tačiau labai vienas kitą mylintys. Ir štai iškyla bėda -Amanda nebegali mylėtis su Jeriu. Kažkokios tais psichologinės bėdos, sukeliančios fiziologinius negalavimus. Dargi situacija paaštrinama pas balandėlius atsikrausčiusios Amandos mamos, kuri irgi neduoda ramybės dėl savo valdingo būdo ir pomėgio pakelti taurelę. Itin svarbus vaidmui atitenka Dobeliui, kuris tampa nuolatiniu Jerio patarėju visasi gyvenimo klausimais, deja, dėl savo paranojiškumo kartais labiau sukeliantis bėdų nei pagelbstintis. Šį filmą taip part rekomenduoju pamatyt ;).
Na ir pabaigai - be to, kad filmai labai gerai sukonstruoti, juose puikiai vaidina puikūs aktoriai, dar vienas mane itin žavintis dalykis - filmų muzikiniai takeliai. Nežinau, kas ją parenka, tačiau faktas, kad tas žmogus ar žmonės turi puikų muzikinį skonį.

Aistringas padažas arba salsos kerai

Anksčiau labai juokdavausi iš vienos tetos pasakojimo apie tai, kad jau būdama maža buvau "didelė šokėja" :D. O vis dėlto bėgant laikui pastebėjau, kad šokis mano gyvenime ėmė užimti vis didesnę ir didesnę vietą. Galop savo pačios noro ir užsispyrimo dėka (dargi paskatinta buvusios kambariokės pavyzdžio, jai pradėjus lankyti salsos pamokas, o vėliau visgi metusios :D) pradėjau lankyti profesionalias pamokas - iš pradžių linijinių lotynų Amerikos šokių, o galų gale - kubietiškos salsos porinių užsiėmimų. ir štai dabar salsa tapo kone gyvenimo būdu. Keturi kartai per savaitę yra rezervuojami šiam "viliojančiam šokiui". Ne ne, čia ne salsos etimologija, tiesiog vakar po pasišokimo Pabo Latino klube pajutau, kad šis šokis išties turi velniškai daug aistros. Tai lemia gana artimas (kartais net per daug :D) kontaktas su šokių partneriu, šokio figūros, kurios kūnui suteikia labai dailias linijas, na ir žinoma, labai karšta muzika. Šokio metu apima jausmas, prilygstantis euforijai suvalgius daug daug skanaus šokolado, ledų ar pažiūrėjus gerą komediją. Jo metu juokiesi ne tik balsu, juokiasi visas kūnas. O šiuo metu dažnai "dubasinami" suktukai, kaip minėjo šokių treneris Nedas, jei gerai atlikti, moteriai suteikia skrydžio palaimos būseną :). Tikra tiesa, vakar tuo įsitinkinau 100 proc., kai Pub Latino su šokių partneriu Ričardu padarėme tų suktukų 'n' ;D. Buvo iš pradžių keistoka, nes suktuką po suktuko, o paskui kuo toliau tuo geriau, ir štai, žiūrėk, jau kvatoji, šėlioji, akutėm susiklapsi :DDD.
Didžiulį pasigėrėjimą ir malonumą sukėlė vakar į grupsą įkelti trečiadienio pamokos fimavimai. Bijojau žiūrėti, nes tądien buvo ne visai "formoj" (na bent taip atrodė iš pradžių) ir muzika atrodė kažkokia nepagaunamo ritmo, tačiau buvau maloniai nustebinta. Pasirodo, sušokau visai gerai, ir visi iš tikro šoko labai tolygiai, ritmiškai ir svarbiausia - su ugnele :).
Salsa salsa - one two three five six seven and ... one :).

P. S. salsa, išvertus iš ispanų k. - "padažas" :).

Paslapties trauka

Šįkart labai ilgai galvojau pavadinimą, nes "..." panaudot jau nebegalima :D. Vėl apie filmą - darausi kone kino kritike :DDD.

Su šiuo filmu buvo labai įdomi istorija - pirmąkart jį pažiūrėjau per stebuklingąjį youtubą. Tik peržiūra buvo švelniai tariant varginanti, nes visas filmas buvo sukarpytas į gal 20 dalių daugmaž po 10 minučių, ir kartais kol ta dalytė užsikraudavo, reikdavo ilgoookai luktelėti... Na bet kaip sakant ko tik kartais nepadarai dėl noro :D. Na o vakar pagaliau atradau laiko peržiūrėti "normalaus formato filmą". Ir įspūdis buvo iš tikra stulbinantis. Va čia tai filmas, kurį iškart, be jokių klausimų ir dvejonių, vertinu 10/ 10! Tobula, neturiu prie ko prikibt. Supratau pagaliau, koks man yra idealus filmas. Toks, kuris visą jo laiką išlaiko priklaustytą dėmesį, kai nepagauni savęs bemąstant "oj, šiandien man dar reikia išsiskalbti" ar "WTF čia vyksta, kiek dar rodys šitą nesąmonę; eiij, operatoriau, gal išėjai nusipirkt laikraščių (taip kažkada vienas sporto komentatorius pasakė apie portugalų vartininką, praleidusį įvartį :D))". Šiam filme nebuvo nė sekundytės dalies, kuri būtų praleista mąstant ne apie jį.

Na bet gal kiek apie siužetą:D. Tai filmas apie realią istorinę asmenybę - amerikiečių fotografę Diane Arbus (Nicole Kidman). Gimusi turtingoje žydų ( :D) šeimoje, ilgą laiką kentėjusi dėl "turtuolės" etiketės, savo jausmus ji realizuoti ėmė mene, būtent - fotografijoje. Jos nuotraukų personažai - paprastai visuomenės atstumtieji, fiziškai išskirtiniai, pvz. labai žemo ar aukšto ūgio, žmonės. Su jais Diane ilgai palaikydavo ryšį, su kai kuriais net susidraugaudavo. Pati fotografija, kaip rašoma straipsnyje "Vojerizmu dvelkiantys Diana Arbus darbai - dviejose parodose", - nebuvo jai brangiausias dalykas. "Kur kas brangesnė Dianai buvo patirtis, nuotykis. Fotografiją ji pasilikdavo kaip trofėjų, šio įvykio prisiminimą ar tam tikrą prizą".

Filme pateikima savita jos tapsmo fotografe istorija. Pačioje pradžioje Diane - įprasta amerikietė žmona, padedanti savo vyrui Alanui (Ty Burrell) darbuotis jo fotostudijoje. Jis fotografuoja, o ji paruošia modelius, sušukuoja, pataiso sukneles arba paduoda vyrui reikiamą fotobjektyvą. Diane patenkinta ar bent jau pripratusi prie tokios kasdienybės, kol per eilinę fotosesiją vienas svečių nepaklausia jos, "ką jūs fofografuojate, ką veikiate"? Diane sukrečiama, ateina suvokimas, kad tai - ne gyvenimas, kad jai kažko trūksta ir pan. Ir štai tuo metu kaimynystėn atsikrausto Toks įdomus ponas - Lajonelis Svynis (Robert Downey Jr.). Diane, ir šiaip iš prigimties būdama smalsi, o ir pasigirdus keistiems garsams kaimynėlio chatoje, nutaria sužinot, kas ir kaip. pretekstu tampa noras nufotografuot kaimynus. Taigi štai pamažu Diane susipažįsta su keistuoliu Lajoneliu, kuris gi turi retą ligą - visas jo kūnas apaugęs plaukais.

Na ir ką...vizitai vis dažnėja, Lionelis vis labiau ima patikti Diane, vyrą ima kamuot pavydas ir Diane vardan šeimos nutaria nutraukti bet kokius ryšius su paslaptinguoju kaimynu.... O toliau.. .pažiūrėkit patys :).

Prie filmų tobulybių vardijimo priskirčiau fantastišką vaidybą, muziką ir uncredibly wonderful love scene (!!!). Na ir dar dar - šiam filme Roberto balsas begalooooooooo gražus, primena K. Spacey :).

Paveizėkit ir įvertinkit ;)

...

Taip taip taip :). Jau pamačiau ilgai lauktąjį ir sulauktąjį "Valgyk melskis ir mylėk" :D. Kadangi apie knygą jau rašiau, o filmas pagal ją, tai kaip sakant siužeto jau nebekartosiu, o pereisiu tiesiai prie komentarų.

Taigi, po šio filmo padariau tokią išvadą - na negerai negerai skaityt prieš filmą knygą. Negerai. Iškart lygini. Ir vėlgi spėkit, kas geriau?? Taaaip, knygaaaa ;DDD. Vėl mano knygos interpretacija liko kyboti kažkur ore, o pamačiau - tiesiai šviesiai - BANALŲ variantą. Tai kad, išmesta nemažai siužeto linijų (kokių - neatskleisiu, kas skaitę ar dar ruošiatės, pamatysite patys), jau nieko keista, na bet kai pabaiga TOTALIAI ŠABLONIŠKA ir visiškai neatspindinti knygos.... Na atsiprašau...... Atlėgo, kai pamačiau, kad režisierius - vyras :DDD (Tai ponas Ryan Murphy, režisavęs serialą "Grožio peilis" ( Nip/Tuck), kuris man šiaip jau visai patikdavo :). Na bet čia tai jau atsiprašau... Šis filmas man labiau pasirodė panašus į vyro - nuskriaustojo - kankinio himną, nei moters memuarus). Pasidarė aišku, ko jie iš mūsų, moteraičių, tikisi ;DDD. Nesistebiu, kad IMDb įvertino filmą tik 4.8 iš 10 :D. Tai va :).

Na bet nepaisant visų negerumų, yra žinoma, kaip ir visame kame, - gerųjų pusių. Taigi tai pirmiausia - labai gražūs vaizdai, ypač daug dėmesio (nepropocingai pagal knygą :)) skirta Italijai, jos siauručių gatvyčių, nuostabių restoranų, itališkų makaronų ir kalbos atvaizdavimui. Be galo apetitą kelianti filmo dalis, kurią rekomenduoju primygtinai žiūrėti valgant pcą ar bent jau itališkus makaronus :DDD. Kur kas mažiau rodoma Indija (na ir gerai, nes ten nieko labai gražaus :D), ir "kiek jau beleido laiko limitai" (toks susidarė įspūdis :)) - Indonezijai (Čia jau gaila, nes ir vaizdai gražūs, ir galų gale ten gi užsimezga ir plėtojasi "love story" :)).

Antra - Roberts ir Bardemas - puikūs aktoriai :). Fantastiškai puikiai suvaidinti vaidmenys ir Julios užkrečiamojo juoko nemažai :). Yra, tiesa, ir ašarų, kurios labai tikros, ir poroj vietų pati susigraudinau ;(. Chavierui tobulai tinka mačo vaidmenys - visu veidu, o jau žvilgsniu iš proto varo :DD. Čia jau mes su drauge Gintare susiginčijom - jai jis visai nepatiko, o man tikro vyro pvz. Subrendusio kaip geras vynas ir drauge pažeidžiamo. Fantastiškas Richardo Jenkinso vaidmuo (jis vaidina tokį Ričardą iš Teksaso, kandų vyrioką, taip pat besirebilituojantį po skyrybų Indijos meditacijų tyruose, iš pradžių vedantį Liz iš proto, o paskui tampantį geriausiu draugu), taip pat Džiovanio (Luca Argentero) ir Deivido (James Franco) vaidmenų atlikėjai, žinoma, žiniuonis su savo žiauuuuuriai juokinga anglų kalba (Jiū Jiū jiū :DDD) (Hadi Subyanto), na ir dar toks muzikantas iš Balio (David Lyons, - net IMDb nuotraukoj toooks juokingas, filme tai lūžau :DDD (jau toks saldainis, kad net šleikštu ... o mano draugei labai gražus pasirodė :D).

Trečia - yra tikrai mirtinai juokingų epizodų ir ašarą nubraukt skatinančių vietų. Tiesą sakant, filmo "griaučiai"visai neblogi ir toks įspūdis, kad pritrūkta laiko ir viskas paskubom sukibdyta, lyg copy paste principu. Ilgiau padirbėjus, manau būtų buvęs tikrai geresnis rezultatas...Na bet kaip sakant yra kaip yra.

Taigi ketvirta - išvados :). Pažiūrėt visgi siūlau, ir tai daryt kino teatre. Kodėl? Vien dėl vaizdų ir kai kurių epizodų reikia "big screen" :). Filmas tikrai tinkamas, norint atsipalaiduoti ir pasinerti į fairytale. Juk kartais visiems to reikia :)...

P.S. 5,5/10.

Manija :)

Ne ne, nepagalvokite tik, kad tapau patapau aršia optimiste :DDD. Šis įrašas apie dabartinę mano maniją, grupę Hurts ir jų naująjį albumą "Happiness". šiandien pirmąsyk pilnai ir atidžiai perklausiau visą jį ir galiu pasakyt, kad "trūksta žodžių" ... :D. Fantastika, kokios įvairios dainos, skambesiai ir keisčiausia tai, kad viso visos man patiko, kai kurios naujosios net labiau už girdėtąsias :D. O jausmas tai žinokit toks, kad norisi verkt. Gerąja prasme. Kai kurios dainos taip paliečia dušią, o dar kai į tekstą pasižiūri, tai išvis apima katarsis... Na gal kai kur žodžiai ir banaloki, bet jie taip taip išdainuoti!!!, pvz., daina Sunday:

Loveless nights, they seem so long

I know that I'll hold you someday

But till you come back were you belong

It's just another lonely Sunday...

Ir dar, kaip pastebėjo mano miela draugė ir kolegė Rima, esama panašumų tarp Hurts ir DM. Beklausydama šio albumo dainų, dar smarkiau tuo įsitikinau. Kai kurių jų skambesys tikrai primena mūsų mylimuosiuos "forewerius" (:D), galų gale ir pats grupės apsirengimo stilius bei vokalisto Theo veidukas man primena DM pradžią ir jaunutį David Gahan (na žinoma, judesiukų atžvilgiu Deiv'as valdo :DDD)..

Tagi, reziumuojant - puikus fantastiškas stebuklingas albumas!!!!!! Perliukai iš Mančesterio, nenustokite spindėti ir tegul tolesni jūsų albumai būna vis įdomesni, jautresni, geresni ir laukiamiausi visų visų fanų ;). Va taip va ;)

valgyk ir mylėk ;)

Šią knygą galėčiau priskirti prie tų, kurios skaitomos ne kartą, ar bent jau periodiškai atsiverčiami tam tikri puslapiai ir perskaitomi tam tikri sakiniai. Tai knyga, kuri pratęsė pamirštą tradiciją išsirašyti patikusias mintis (tam kuo puikiausiai pasitarnavo namuose aptikta odinė užrašinė, kurioje dabar patalpinu visas užstrigusias ištraukas iš knygų, spaudos, filmų ar tiesiog ką nors pakeverzoju savo malonumui :)). Iš kur apie ją sužinojau? Pažintis iš tikro buvo labai įdomi - pirmiausia kine pamačiau pagal ją sukurto to paties pavadinimo filmo treilerį su mano itin mėgstamais ir mylimais Julia Roberts ir Chavieru Bardemu. Iškart aišku tapo, kad jį žūtbūtinai pažiūrėsiu. Nepamenu, ar treilerio metu buvo paminėta knyga, jei ir taip, tai matyt neužstrigo šis faktas :D. Apie ją sužinojau, atlikinėdama korektūrą kitam šios knygos autorės Elizabeth Gilbert kūriniui - knygai "susižadėję", kuri iš esmės yra manosios įvykių tęsinys.

"Valgyk melskis mylėk" - memuarų knyga. Iš esmės tai moters - Elizabeth, arba Liz - istorija apie jausmus. Apie meilę savo vyrui, tobulą ir idilišką judviejų santuokinį gyvenimą, kuris staiga prasideda ir taip pat greitai baigiasi. Tobulumą ir neatskiriamumą keičia visiškas nesusikalbėjimas, ginčai dėl turto,bergždi bandymai viską taikiai užbaigti. taip pat apie aistrą tuo baisiu metu atsiradusiam jaunam, gražiam Deividui, kuris deja yra ponas vėjavaikis, apsukantis galvą ir gavęs "grobį", nešantis muilą :).

Iš tikro tokia šio romano įžanga :). Visas veiksmas ir istorija prasideda tuomet, kai Liz po visų jausmų sprogimų, nusivylimo gyvenimu ir visa vyriškąja gimine, nutaria kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Planas - aplankyti tris šalis iš "I" raidės - Italiją, Indiją ir Indoneziją, kiekvienoje jų norint atrasti tam tikrus dalykus - malonumą, dvasingumą ir pusiausvyrą. Pasakojimą sudaro 108 skyriai. Kaip rašoma knygos antraštėje, ši "įdomi ir originali kūrinio kompozicija paremta rytų filosofija:memuarus sudaro 108 pasakojimai - tai tarsi indų tradicinė džapamala, susidedanti iš 108 karoliukų". Kai ir galima nuspėti, kelionė toli gražu nelengva, Liz tenka patirti daugybę išbandymų savęs atradimo link, tačiau visgi finalas laimingas :).

Štai taip trumpai galiu pasakyti apie šią knygą. Ką sudominau, tas paskaitys ir tikuosi nenusivils. Penktadienį filmo premjera, į kurią tikrai pėdinsiu. Šiek tiek su baime, bet ir su viltimi, kad pamatysiu įdomią interpretaciją. Na o pabaigai - trumputė ištrauka (visgi dvi :D) ;):

"Vienos mano draugės senelė jai nuolat primindavo: "pasaulyje nėra problemos, kurios negali būtų išspręsti išsimaudžius šiltoje vonioje, išgėrus taurę viskio ar perskaičius maldą iš liturginio maldyno" (166).

"Vaikeli, tu - tarsi sąvartyne laižantis tuščią skardinę šuo, kuris bando iš jos išgauti dar šiek tiek maisto. Jei nebūsi atsargi, skardinė gali tau supjaustyti snukį ir subjauroti visą gyvenimą. Tad mesk ją lauk" (162).

perliukai iš Mančesterio ;)

Vienas nuostabiausių atradimų pastaruoju metu - britų synthpop stiliaus grupė Hurts. Jų hitas "Wonderful life", šiuo metu M-1 top 40-e užimantis 2 vietą, buvo pirmoji ir kol kas labiausiai mylima jų daina. Atrasti juos padėjo miela draugė R. ir pirmas įspūdis buvo "wow, amazing, incredible, fantastic" (negaliu apsieit be anglų kalbos :D). Visas stilius, juodai baltas klipas, šukuosena, vokalas, žodžiai. Viskas I -DE - A -LU. Paskui kita draugė V. parodė "better than life" - sakyčiau kardinaliai kitokią jų dainą. Visų pirma, spalvos, antra - stilius jau labiau ne lyriškas, o ritmiškas, klubinės muzikos (bet čia labai pliusas). Na ir galų gale "Iluminated" (Rimučiukai, ačiū ;)). Lyriška iki skausmo, skatinanti verkti, staugti, rymot priešais pilnatį...Verkt ir mėgautis ...

Tikiu, kad tai tik jų pradžia bus dar daug daug albumų, puikių dainų ir giliai širdyje kirba svajonė patekt į jų koncertą :)

knyga - kinas - šokis

Vakar dieną taip ir pavadinčiau. Tik knygos skaitymo tai buvo mažai :D. Taigi, pirmiausia apie filmą. Štai pagaliau pasižiūrėjau "Numylėtuosius kaulus". Istorija apie Siuzę Salmon, 14 metę mergaitę, kurią 1973 m. gruodžio 6 d. nužudė jos kaimynas. Prieš tai su malonumu sugraužiau to paties pavadinimo knygą, šio filmo įkvėpėją. Deja, turiu pasakyt, kaip ir dažniausiai būna - knyga kur kas geresnė. Iš tikro šįkart buvo įdomus variantas - iš pradžių filmas labai įtraukė ir jau žadėjau sakyt, "na negi bus ta reta išimtis...", tačiau.... kuo toliau, tuo labiau siužetas ėmė atspindėti tik varganus knygos siužeto trupinius, praleidžiant, mano nuomone, tikrai svarbius įvykius (pvz., Siuzės mamos ir policininko romaną), o parodytus įvykius sutrumpinant ir neatskleidžiant jų svarbumo. Suprantama, filmas nėra knyga, visko į jį nesudėsi.. Čia labai tiko vakar ištarta draugės frazė, kad filmas juk yra knygos interpretacija ir ji niekada nebus tokia pat kaip tavo, nes ne tu ją atlikai. Tačiau... juk būna, kad beveik atitinka :). Na bet kaip bebuvę, ne viskas buvo taip jau blogai. Pirmiausia, labai puikiai parinktas Rėjaus vaidmenį atliekantis aktorius. Indų indas ir vertas grieko (bent jau man) - ir toks nervas paėmė, kai jiedu su Siuze nepasibučiuoja mokykloje. Žinau, kad pagal siužetą nepavyksta, bet tuo momentu taip norisi, kad įvyktų stebuklas :D. Labai graži muzika, išskyrus momentą, kai Siuzės tėvas su beisbolke kukurūzų plantacija išlekia persekiot kaimynėlio - kažkaip labai jau man nesiderino ir labai juokino :D. Puikiai atitaikyti ir suvaidinti Džeko Salmono, senelės Lin ir, žinoma, blogojo kaimynėlio personažai. Stenley Tucci pranoko pats save, nepažinau nors tu ką :D. Už šį vaidmenį tikrai jam skirčiau oskarą :). Suzan Sarandon išvis manau tobulai perteikė knygos prototipą, kitos aktorės jos vietoje neįsivaizduočiau.
Labai gražūs Rojaus vaizdai, priminė man panašaus pobūdžio (bet kur kas geresnį) filmą "Kur nuneša sapnai" ("What dreams may come"), su Robinu Willamsu.
Filmo pabaiga man per saldi pasirodė. Na ir finally, mano įvertinimas - 7.6/ 10.
Dar ne viskas :D. Dar liko šokis :D. Vakar pasidariau sau dovaną ir nuėjau į pirmąjį (man) Gyčio Ivanausko spektaklį "Atgyjantys kūnai" Kotrynos bažnyčioje. Postūmis pirmiausia buvo neseniai per LTV2 pamatytas Oskaro Koršunovo spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljietos istorija", kur Gytis atliko Romeo rolę. Spektaklis be galo sukrėtė, ir labai įsiminė jo vaidyba, taigi užsinorėjau pamatyt, kaipgi Gytukas (na taip užsinorėjo malonybiškai pavadint:)) šoka. Taip pat žinoma ir dėl to, kad dabar (o gal ir visada taip buvo) šokiai mano manija. Tuolab, kai interviu ir spaudoj teko girdėt, kad tai žmogus savo srities meistras, negalintis savęs ir siekiantis viską atlikt tobulai. Taigi pasidabinus pasipuošus išsiruošiau miestan, pakeliui pagriebiau rožinę (norėjau raudonos, na bet nebuvo :)) gerberą ir įsitaisiau antroje eilėje. Trumpai sakant spektaklio tema - meilė, nuo jos ištakų iki finalo. Apie ją "pasakoja" penkios iš bažnyčios altorių išnyrančios atgyjančios, baltais drabužiais vilkinčios figūros ( www.giteatras.lt yra nuotraukų). Jos juda skambant nuostabiai kerinčiai Michael Galllaso muzikai.
Nuo pat pirmųjų spektaklio žingsnelių pakerėjo aktorių plastika, lengvumas, ypač ryškios mimikos. Ypač įstrigo Gyčio pirmasis prisistatymas - atsistojo prie pat scenos krašto ir "išmetė" tokią šypseną, į kurią neįmanoma žiūrėt nesijuokiant. Kelių stadijų šypsena - pirma, atrodai linksmas ir bandai patraukt mylimą žmogų, antra - neveikia, tačiau šypsais toliau, trečia - šypsena kaip nusivylimo šydas, ketvirta - ironiškoji, pasijuokiant iš savo bergždžių pastangų.
Nepaneigiamai Gytis iš visų šokusiųjų stipriausias ir jų "vadas". Žmogus be kaulų, lengvai it plunksnelė judantis muzikos ritmu, be galo organiškas, be galo ryškus, tiek kūnu, tiek veidu puikiai perteikiantis emociją. Tikslus, nepasimetantis ir .... stebintis. Kiekvieną kampą, kiekvieną žiūrovą, kiekvieną šokėją. 2010 m. sausio/ vasario žurnalo "Psichologija Tau" numeryje Gytis pats sako "noriu, kad mane matytų kiekvienas - ir salės kamputyje sėdintis žmogus. Savo kūnu, energija, tekstu noriu pasiekti kiekvieną, atokiausią kampą. Ir tai, manau, yra ryšys su žiūrovu". Ir tai iš ties jaučiasi.
Be šokimo dar labai labai labai puikus apšvietimas!!!
Ir štai spektaklis baigiasi. Dairausi gėlių teikėjų :). Viena atsiranda, bet ...įduoda jas savo sūneliui, ir šis jas įteikia vienam iš aktorių. Taigi man tenka lyg monospektaklio aktorei priiartėt prie scenos ir sugaut Gyčio akių kontaktą. Akivaizdžiai nusteba, žemai pasilenkia (nes prie Kotrynos scenos nėr laiptukų pakilt scenon), priima gėlę, meiliai pabučiuoja žandan ir padėkoja. Išeinu pilna įspūdžių ir krapnojant rudeniškam lietučiui patraukiu Žaliojo tilto linkui...

Bratina aka prisimenant folkloro festivalį "Pokrovskije kolokola"

Šis savaitgalis išties buvo kažkoks stebuklingas - daugybė nemokamų koncertų, fantastiškas oras, gražūs žmonės ir pilnas žmonių Gedimino prospektas :). Tiek įspūdžių, tiek išgyvenimų, kad net sunku kažką išskirti..Vis dėl to, labiausiai įsiminė iš Rusijos atvykęs kolektyvas Bratina, atlikekantis kaukaziškas dainas. Vyrai, pasidabinę įspūdingais nacionaliniais kostiumais ir nemažiau smarkiais balsais sudrebino širdį ne vienam. Su broliu stebėdami antrą jų atlikimą teatro ir muzikos akademijos salėje draugoviškai lingavome taktan ir mušėme ritmą tai kojom, tai rankom :). "Ruskaja dūša" (rušiškai nerašau dėl smarkaus šios kalbos rašybos primiršimo. Kas mokate, mintyse pasirašykite :)) iš tikro tikras dalykas, kuris veikia, paveikia ir patraukia. Sėdi ir kartu su šiais žmonėmis išgyveni tai, apie ką jie dainuoja, nors kartais nesupranti nė žodžio. Stebina, su kokia energija, su kokiu įsijautimu atliekamos dainos. Kaip tai laisvai liejasi, ir nereikia nė vieno mikrofono, balsai kartais net per stiprūs :). Iš tikro, folkloras yra ta muzika, kurią reikia saugoti ir kuri sukuria tokią ramybę, tarsi sėdėtum kur nors miške, šalia tekančios upės ir gėrėtumeisi gamtos garsais...

p. s. jei norėtumėm išgirsti Bratinos muzikos - kreipkitės - turiu keletą dainų :)

rudens dvelksmas

Šiandien pajutau kažkokį rudens sukeltą slogutį... Nors už lango skaisčiai švietė saulė ir visi kanalai skelbė apie atėjusią bobų vasarą, nuotaikos nebuvo. Gerai, kad kaip tyčia šiandien vakare Kotrynos bažnyčioje nusimatė folkloro koncertas nemokamai :). Taigi leidausi kelin, tikėdamasi, kad pasivaikščiojimas mažulytėmis siaurulytėmis senamiesčio gatvytėmis, aptrupėjusios bažnyčios aplinka ir iš įvairiausių pašalių susirinkusių chorų muzika tą slogutį sunaikins ar bent apmaldys... Prisirinko daugybė žmonių, aplinkui šmirinėjo spalvingais kostiumais pasidabinę koncerto dalyviai, atkeliavo brolis su žmona ir štai prasidėjo 2 dalių stebuklas. 1 dalyje savo sugebėjimus ir stulbinančius balsus demonstravo vyrija, o 2 dalyje jau reiškėsi abi lytys. Ką gi galiu pasakyti, likau sužavėta, pakerėta, sugraudinta, prajuokinta, sujudinta, bemušanti kojom taktą ir besistebinti, kokie būna stiprūs žmonės. Ko gero labiausiai pakerėjo iš Rusijos atvykęs choras, kurį sudarė daugmaž 80 metų moterytės. Ne tik turinčios puikius balsus, jos parodė ( na tiksliau sakant viena jų), kad ir šokti moka. Ir dar kaip!!! Šitaip dar ir jaunuolis ne "kožnas" pajėgtų.. O kai kurios vos į sceną pakilo, su lazdele pasiremdamos! Va kur ištvermė... Taigi išėjau pamiršusi visas rudenines slogybes, besigėrėdama vėstelėjusiu naktiniu Vilniumi ir pilnaties skleidžiama šviesa...

Aktorių aktorius

kažkaip pribrendo noras brūkštelt dar vieną įrašą bloge tą pat dieną ;D Sakykim, čia už rytojų ;DDD. Taigis ne per seniausiai veizėjau per tv vieną filmą su savo itin pamėgtu aktoriumi po filmo "Amerikietiškosios grožybės". Taips taips, ponas Kevinas Spacey. Kol kas visi su juo matyti filmai manęs nenuvylė ;). Puikus aktorius, ideliai įsikūnijantis į įvairiausius vaidmenis - kietas kaip plienas derybininkas ("The negotiator"), krizę išgyvenantis psichologas ("Shrink"), ateivis iš kitos planetos ("K-PAX"), žudikas maniakas ("Se7en"), teroristas (" The usual suspects") ir, žinoma, vidurio amžiaus krizę išgyvenantis amerikietis ("American beauty"). Norimų pamatyti filmų sąraše - "Midnight in the garden of good and evil", kur Spacey vaidina gėjų (tarp kitko, vienas iš mitų apie šį aktorių, kad jis - netradicinės orientacijos ;) ).
Meilė šio aktoriaus vaidybai prasidėjo nuo "American beauty", fantastiško filmo, su fantastiška muzika ir dar fantastiškesne K. Spacey vaidyba. Neįmanoma nesižavėti, kaip tobulai jis perteikia vidurio amžiaus krizę išgyvenančio amerikiečio Lesterio Bernemo paveikslą. Viskas atspindima tiksliomis detalėmis, trumpais dialogais, gestais ir be galo šiltu balsu. Taip taip, vienoje finalinių filmo scenų, Spacey'io tariami žodžiai dukters draugei nuskamba tarsi lopšinė, dainuojama vaikui prieš miegą. Gilus, žmogiškas, šiltas ir be galo mielas balsas. Kituose filmuose tai irgi išlieka ir net sakyčiau pats aktorius tartum spinduliuoja globėjiškumu (nežinau, ar tinkamas žodis, bet nerandu kaip kitaip pasakyti), noru išgelbėti ir padėti. Tačiau drauge jis puikiausiai susitvarko ir su nusikaltėlių rolėmis (Trileryje "Se7en" trumpai, tačiau efektingai filmo pabaigoje pasirodantis Johnas Doe, ar paslaptingasis teroristas, tobulai suluošintuoju apsimetantis Rogeris Kint'as iš "Usual suspects"). Kiekvienas filmas su šiuo aktoriumi man tarsi didelė pieniško šololado plytelė - iš lėto ateinatis pasigardžiavimas ir galiausiai užplūstanti maloni šiluma :).

Savižudžių klubas aka ispanų kino festivalio įspūdžiai

Jei nepasižymi, neužsirašai ir nepasikabini po nosim priminimo - tikrai pamirši. Bent jau man tai neišvengiamai būdinga. Šįkart, tiesa, negaliu skųstis - apie ispaniškų filmų festivalį atsiminiau priešpaskutinę jo dieną, taigi kitą dieną (rugpjūčio 31 d.) nutariau nors į vieną filmą nueiti :). Pirmiausia planuose buvo "8 pasimatymai", tačiau laimingai prieš tai apsilankius internete, pamačiau, kad jį dar vėliau rodys "Pasakaitė". Taigi ūmai apsigalvojau ir peršokau prie kito, dar labiau užmasinusio filmo skambiu pavadinimu "Savižudžių klubas" (el club de los suicidas). Bėda tik buvo tik tad filmas 21 h valandą ir buvo likę daug gražaus laiko :). na bet nebūčiau aš sinefilė, kad tai man sukliudytų ;D. Laikas maloniai išnaudotas aplankant drauges Viršuliškėse, ir štai jau galima pereit prie paties filmo ;)
Taigi, trumpai sakant - yra grupė žmonių, kuriems gyvenimas nebemielas, ir visi bandę dėl vienų ar kitų priežasčių žudytis. Visi jie lanko terapijos grupę, kuri kaip dažniausiai ir būna, nelabai padeda ;D (psichologė bejėgiškai bando žmogeliams paaiškinti, kad gyvent visgi verta ir t.t.). Na bet pats įdomumas prasideda tada, kai nusivylėliai gyvenimu įsteigia savo grupę - 'savižudžių klubą', kurio esmė - kortų pagalba išrinkti budelį ir auką. Kiekvieną antradienį jo nariai susirenka ir sprendžia, kas per savaitę turės būt nužudytas, o kas nusikaltimą įvykdys. kadangi filmo žanras - juodoji komedija, netrūksta jame juoko per ašaras. Vien jau patys filmo personažai dėl savo priežasčių žudytis kelia juoką, o kur dar susitiprintos emocijos, puiki muzika, ir nuostabi vaidyba ;).
Taigi trumpai tariant - labai rekomenduoju pažiūrėt ir įvertint ;). Aš asmeniškai iš 10 balų duočiau 9,9 ;).

mintys mintys

pastarosiom dienom galva neturi daug poilsio, vis apie kažką tenka pagalvoti - apie kraustymąsi, kurio taip nesinori, apie darbą, kurio pagaliau atsirado, apie Užupį ir Ž. , apie muziką, apie kiną, apie viską... ir niekaip nesurandu rakto kaip negalvot :D Mintys nėra blogai, tačiau kartais jos velniškai įkyrios ir neklauso proto balso... iškyla ir nuolatinis esminis mintijimas- ko aš iš tikro noriu.. taip daug visko aplink, ir viskas masina, viskas įdomu, norisi viską imti, ragauti, patirti vis kažką naujo, nesėdėt vietoj.. noris lėkt, skrist, patirt kosmoso lengvumą, patekt į tokį pasaulį, kur viskas vyksta pagal tave, pagal tavo norus, kai gali elgtis spontaniškai, nebaudžiamai, nutrūktgalviškai, susitikti su tais, kuriais nori, su jais leist begalinį laiką...kažkokia keista diena, keistas laikas, ir tokie norai...norai žinot, kas tu, ir kiek save pažįsti..

Muzika muzika muzika

Šiandien diena buvo pašvęsta muzikos klausymui. Atkeliavusi į universitetą pasitikrinti interneto ir ilgokai bandžiusi surast garsą (:d) vis dėlto savo tikslą pasiekiau - platieji youtube'o beigi facebook'o klodai atsivėrė mano geros muzikos išsiilgusioms ausims:). Atsiminiau senus gerus mylimiausiuosius DM, Morphine, ir žinoma, naujai atrastus Dub FX. Nebekeliu sau klausimo, kiek man svarbi muzika. Seniai žinau atsakymą - ji man reikalinga beveik kaip oras. Ir tokia, kuri veikia, kuri nėra paprasta. Kuo sudėtingesnė, kuo joje daugiau skambesio, garsų, tuo labiau įtraukia. Neretai nesuvokiu, kuo viena ar kita daina patraukia, tiesiog taip jau atsitinka. Kažkaip pasąmoningai, kažkaip staiga, tarsi koks žaibas akimirkai apšviečiantis dangų. Muzika perskrodžia galvą, sujudina mintis ir palieka pėdsaką visam gyvenimui. Galbūt ir atrodo, kad viena ar kita daina jau nebėra tokia svarbi, tačiau ji visam laikui išlieka žmoguje.

reading and thinking

Vėl sugrįžau prie Dostojevskio. "Nusikaltimas ir bausmė". Ko gero, pirma tokia knyga, kurios niekaip neperskaitau. Vienom metu tai buvo mano dievas, knyga, kuri kelia euforiją (banolokai gal skamba, bet geresnio žodžio nerandu), kitom akimirkom negalėdavau paskaityt nė sakinio, apimdavo kažkoks beprotiškas liūdesys, pernelyg didelis susitapatinimas su pagrindiniu personažu. Dabar vėl atsirado noras ją skaityt, yra čia kažko, kažko, kas labai traukia, nuo ko negali atsitraukti, kas tarsi hipnotizuoja, traukia ir stumia drauge... Tas niūrus Peterburgo vaizdas sukelia ir pasišlykštėjimą, ir pasigėrėjimą...

be pavadinimo :D

Dabar kaip neretai būna - daug minčių, tik nežinai, kaip jas išdėstyti :D. Sakykim taip - Need more time, but galiu pasakyt, kad man patinka tas svinguojantis jausmas, kai apie kažką nesiliauji galvot, ir kuris paskatino atrast ir patirt kitokią muziką ...

gamta ir knyga ;)

"Numylėtieji kaulai" ir mėlynių sezono atidarymas ;). Maloniai kramtinėdama Siuzės Salmon žmogžudystės peripetijas, vakar pasinėriau į Petraitinės miško mėlynių platumas :). Kaip jau mano mylimas Rimučiukas žino, esmu gamtos vaikeliukas ir be jos negaliu ilgai traukt :). Na taip, uodų būta vakar daugokai, po to sekė iki skausmo malonus, kad ir neleistinas kasymasis :D, tačiau kokis malonumas kvėpuoti grynu ir tyru miško oru, klausytias gamtos simfonijos, prigriebti raustelėjusią avietę ar jau sodriu raudoniu nusidažiusią žemuogę ... Vakare grįžus maloniai pasijaučia dienos darbų nuovargis, griebiamasi uogų su pienu su pora riekių batono, pasižiūrimas koks filmas arba toliau pasineriama į knygų pasaulį :) Paprastas, jaukus ir mielas laikas, nebeskubant, išgirstant ir elgiantis taip, kaip nori širdis :)

netikėtumai

Kai neieškai - randi. tuo visiškai įsitikinau šios savaitės pirmadienį ir antradienį. Banali frazė, kad meilė ateina, tada kai jos neieškai ir t.t. pradeda atrodyti nebe tokia nereali. Šias dvi dienas puikiai praleidau salsistų kompanijoje. Būta ir salsietiškų ritmų, ir prospekto pubiškų pasitrepsėjimų, naktinių pasisupavimų Sereikiškėse, rytinio Vilniaus tylos ir svarbiausia - paprasto, romantiško, šilto ir mielo bendravimo :). Taips, taips, salsa, - štai kas atvėrė pažintį su Sauliumi - programavimą kremtančiu mielu ir paprastu vyruku. Ir pašokta, ir prisišnekėta, ir pailsėta, ir primirksėta :D. Buvo velnioniškai geras laikas. Toks, kokio senokai nebūta ir svarbiausia - vaikiškai lengvas ir išradingas :).