Mėgstu apkabinimus. Tuos tikruosius, kai pajunti, kaip tam žmogui esi brangus ir mielas. Pamenu, kad pirma šis "ritualas" man buvo svetimas, ir net baugindavo. Nebuvo mano pažįstamų rate šios tradicijos. Ir va Vilnius ją man davė. Pirmas apkabinimas mena dramos laikus beigi draugę Milgintą. Po to gi sekė itin mieli ir stiprūs Gedimino Storpirščio apkabinimai, kurie suteikdavo be galo daug stiprybės ir ramybės. Žinoma, Načio - mielojo ispano, buvusio salsos šokių partnerio, dabar besilankančio tėvynėje. Būtinų būtiniausiai mano mylimiausių ir brangiausių Rimučiuko, Lincės beigi Birutės rankučiukai - glėbiukai. Myliu jumis labai labai :). Iš pradžių nedrąsūs, o dabar mieli ir draugiški Sauliaus glėbiai. Na ir finalui - antradieninis trenerio apkabinimas. Tradicinis pasisveikinimas, bet laabai mielas, tuolab, kad dar ir pagyrė, kad praktikuojamės su Sauliumi ;)
Tegyvuoja apkabinimai ;)
Koks mielas ir šiltas įrašas, Rūta!!! :) Man ir apkabinimai kurį laiką buvo svetimi. Matyt, tiem apkabinimam reikia sulaukti tų tikrųjų rankų :). Čia kaip ir su meile, matyt... Norint kurti gyvenimą kartu, reikia sulaukti to tikrojo žmogaus... :D
AtsakytiPanaikintiKo gero ;) dėkui Milgintai ;)
AtsakytiPanaikinti