2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Žemaitiška genetika


Nebūčiau prabilus apie tai, kol buvus kambariokė nebūtų pasakius, kad žemaičiai - labai tvirti žmonės :). Na nesinori girtis, bet sutinku ;). Pastaruoju metu pastebėjau, kuo labiau žemaitį "duchini", tuo labiau jis veržias į gyvenimą tarsi žolytė per gatvės cementą. Metams einant pajutau, kad ši savybė manyj vis stiprėja. Tik žemaitiško užsispyrimo dėka dabar esu ten, kur esu, turiu tai, ką turiu ir esu tokia, kokia esu. Gal egoistiška, gal pernelyg empatiška ir impulsyvi, bet "Aš". Ne Onutė, Jonytė ar Rasytė. Turiu savo požiūrį į gyvenimą, elgiuos pagal savitą logiką (kurios, tiesa, negalėčiau apibrėžt:)), myliu karštai ir nudegu. Bet gyvenu. Jei nori kažką turėt, turi rizikuot. Turi išlįst iš saugaus pasaulėlio ir žengt ten, kur galbūt nebus saldu. Bet tik taip gali pasiekt laimę. Galbūt. Gal ne. Bet bandyt reikia. Noriu tikėt Leibnicu - kiekviena nelaimė veda link palaimos...

4 komentarai: