pusiausvyra arba balansas - labai svarbus mūsų gyvenime dalykas. Be to neišgyventume. Tačiau gyvenime dažnokai tenka pajusti, kad praradom pusiausvyrą...
Taip taip taip, vėl meilės kančios :D. Tiksliau sakant - nežinomybės ir savęs nebekontroliavimo periodas. Juokinga ir drauge graudu, kai suvokimas, kad žmogus tau brangus, ateina kiek pavėluotai, turiu omenyj - abiem skirtingu metu. Dažniausias scenarijus - patinka tas, kuris į tave nežiūri, tas kuris žiūri, tau nepatinka :D. Ir štai dabar pamačiau kaip likimas mėgsta pokštauti - vasarą jausmų pliūpsniai iš Sauliaus pusės, klausimai dėl patikimo, vaikščiojimas susikibus už rankučių. Nice, bet man tada buvo just warm, nothing serious. Dabar gi - atvirkščiai. Kaip kokių anoniminių alkoholikų grupėje, prisipažįstu, taip, aš įsimylėjau, įklimpau iki ausų. Man reikia jį matyt, su juo bendraut, šokt, o labiausiai -sužinot ką jis man jaučia... kai pagalvoju kaip iki to priėjau, darosi ir juokinga, ir keista.. Nepajauti kada peržengi tą ribą tarp draugiškumo ir susižavėjimo, tarp susitikimo pasipraktikuot, ir pasipraktikavimo kaip priežasties susitikti.. Viskas tiesiog juda palaipsniui, ir štai vieną dieną suvoki, kad šokiai jau tampa pretekstu susitikti, kad jau nebepakanka 4 kartų per savaitę, norisi su tuo žmogumi susitikti kasdien...Jausmų nesukontroliuosi, kad ir kaip velnioniškai to norėtum. Taigi turiu tik vieną išeitį - išdrįst paklaust...:)
ux... rimtas klausimas nusimato... :) Tikiuosi, kad ir koks atsakymas būtų, jis bus visiem į naudą ir bet kokiu atveju geras. :)
AtsakytiPanaikintiTai jau jooo ... O praktikos apvalus 0 ;D. Niu kaip nors :).
AtsakytiPanaikinti