palydėtuvės ir sutiktuvės

Visi esam keliavę, keliaujam dabar ar dar keliausim, esam pasitikę ar išleidę sau brangiausius žmones. Šiandien išlydėti teko ir man. Išlydėjimo akimirka man yra kažkuo ypatinga. Tuomet esi čia ir dabar su tuo žmogum ir niekas aplinkui nebetenka svarbos. Skaičiuoji likusias minutes iki traukinio, autobuso, lėktuvo ir jau gyveni ta mintimi, kaip bus gera vėl pasitikti grįžtantį. Išleisti nėra lengva, ypač jei kelionė gana ilga ar tolima. Neretai tenka slėpti emocijas, besiveržiančias ašaras, tramdyti save. Tačiau lydėti vis vien norisi. Man patinka stebėti stotyje verdančias emocijas: vieni laukia ramiai, skaitydami laikraštį, gerdami arbatą, kartkartėmis žvilgtelėdami į laikrodį, šnekučiuodamiesi su bendrakeleiviais ar lydinčiaisiais, kiti kuičiasi, muistosi ar bėga į netrukus pajudėsiantį traukinį, lėktuvą ar kitą transporto priemonę. Vieni laukia kelionės, kiti - iš jos grįžtančiųjų, treti palydi. Stotys virsta daugybe mažyčių teatro scenų su nuolat pasikeičiančiais personažais, nuotaika. Gyvenimo teatras, kurio siužetas nenusakomas.