Laiko takeliukais :)

Laikas pinigai, laiko nėra, laikas bėga, dar ne laikas, viskam savas laikas... Daug pasakymų, susijusių su laiku. Bet šis įrašas ne apie tai. Apie tai, kaip laikas kartais apgauna :). Šiandien su kolege perpiet kalbėjom apie tai, kad sunkiausias momentas, kai kažką išlydi į kelionę, yra būtent tada, kai atsisveikini ir iškart po atsisveikinimo. O po to... Kažkaip adaptuojies, įsisuki į darbų, pramogų, miego ratą ir viskas pamažu grįžta į savo vėžes. Prieš išleisdama Saulių savaitei į Niujorką maniau, kad bus velnioniškai sunku ir atsisveikint, ir išbūt be jo tiek laiko. O pasirodo apsigavau :). Šis laikas sakyčiau net labai geras :). Geras tuo, kad yra ko pasiilgti, suprasti, kiek tau tas žmogus yra artimas. Tai ir galimybė prisiminti save, imtis tų darbų, užmojų, kuriems nebuvo laiko ar pakankamai noro :). Aplankyti norimas vietas, susitikti su draugais ar tiesiog pabūti su savimi tiek, kiek norisi :). Taip, žinoma, nėra lengva. Ir pasiilgsti, ir apkabint norisi, ir šilumos :). Bet kaip sakant, tai ko negali turėt, dar labiau masina :D. Šiuo atveju irgi :). Prisimenu, sakyčiau, auksinį Cosmopolitan straipsnį apie tai, kad vyrams reikia atstumo, kad vėl pajustų geismą ir trauką savo antrajai pusei. Manau, to reikia ir mums, moterims. Tik gal nesąmoningai :).

palydėtuvės ir sutiktuvės

Visi esam keliavę, keliaujam dabar ar dar keliausim, esam pasitikę ar išleidę sau brangiausius žmones. Šiandien išlydėti teko ir man. Išlydėjimo akimirka man yra kažkuo ypatinga. Tuomet esi čia ir dabar su tuo žmogum ir niekas aplinkui nebetenka svarbos. Skaičiuoji likusias minutes iki traukinio, autobuso, lėktuvo ir jau gyveni ta mintimi, kaip bus gera vėl pasitikti grįžtantį. Išleisti nėra lengva, ypač jei kelionė gana ilga ar tolima. Neretai tenka slėpti emocijas, besiveržiančias ašaras, tramdyti save. Tačiau lydėti vis vien norisi. Man patinka stebėti stotyje verdančias emocijas: vieni laukia ramiai, skaitydami laikraštį, gerdami arbatą, kartkartėmis žvilgtelėdami į laikrodį, šnekučiuodamiesi su bendrakeleiviais ar lydinčiaisiais, kiti kuičiasi, muistosi ar bėga į netrukus pajudėsiantį traukinį, lėktuvą ar kitą transporto priemonę. Vieni laukia kelionės, kiti - iš jos grįžtančiųjų, treti palydi. Stotys virsta daugybe mažyčių teatro scenų su nuolat pasikeičiančiais personažais, nuotaika. Gyvenimo teatras, kurio siužetas nenusakomas.

Kai žemė slysta iš po kojų...

Turbūt kiekvienam yra tekę patirti tą jausmą, kai viskas krenta iš rankų, nesidaro ar darosi netaip... Kai žemė slysta iš po kojų... Šiandien tokia diena buvo man. Darbe lyg kovos lauke kaskart koja vis užmindavau miną. Viskas, ką darydavau strigo vietoje. Jausmas toks, lyg nieko nebemoki, net elementarių veiksmų... Bet stop. Pasiduot būtų pernelyg paprasta. Pabandžiau mąstyt apie šią dieną kaipo išbandymą. Savęs, savo jėgų, sugebėjimo atsilaikyti, kai jau atrodo visi prieš tave ir viskas eina šuniui ant uodegos. Sunku ir dar kaip. Bet reikia iškelt galvą ir žengti ryžtingai pirmyn. Nepasiduoti, net kai jau išdavikės ašaros ir pyktis gniaužia kvapą, neleisti sau pasiduoti, pasileisti ir nukristi... Ši diena baigsis, ateis naktis, sužibs žvaigždės, o kita diena galbūt bus pati geriausia tavo gyvenime.

Vintažas, arba auskaromanija :)

Vakar iš anksto gelbėjaus nuo artėjančio 15 minuso siaubdama Akropolio skyrius :). Nusipirkau amunicijos, kokios reikėjo :). Ir ką gi, teko konstatuot, kad man pavojingiausios vietos ne knygynai, ne apatinio trikotažo radimvietės, betgi visos vietos, kur galima rast kabančių, įsegamų įvairiausių dydžių formų gabaritų spalvų ausų draugų - auskarųųų :D Rinkodara, tiesa, irgi prisidėjo :) šįkart prie Reserved parduotuvės kasų masinte masino ir skatinte skatino pačiupinėt pažiūrėt gana daug įvairiausių auskariukų :) ir vat pamačiau vienus, kurie mano dūšelę suvirpino neišpasakytai. Ir taip žiejau, ir taip varčiau, imt neimt... Ir tik šast pats pakiukas nuslydo nuo lentynėlės tiesiai man į rankutes :DDD niu ir ką, vadinas reik paimt :D. Na vat tikrai auskarai man kažkas tokio. Jų visokių norisi, jie traukia, jie nuostabūs, jų vis nėra per daug :D Matyt, aš iš tų merginų, kurių ausys negali būti vienišos :D

Gera pabūti vaiku :)

Šis šeštadienis buvo be galo mielas ir neplanuotai tobulas :). Pirmiausia dėl to, kad po ilgoko laiko vėl apsilankiau teatre :). Draugė pasiūlė nueiti į spektaklį vaikams "Angelų pasakos". Iš pradžių nelabai norėjosi, nes spektaklis 12 val., o tai reiškė, kad miego dozę teks apriboti ir statytis žadintuvą :). Sunkoka buvo keltis, bet tikrai verta :). Buvo be galo gera grįžti į bakalauro studijų laikus, kai dar lankiau dramos studiją pas Gediminą Storpirštį, prisiminti visas tas malonias akimirkas ir pamatyti, kaip kartu vienoje scenoje vaidina tėtis ir sūnus. Pirmas įspūdis - pilna salė klygiančių vaikučių - nelabai žavėjo :D. Bet kaip visa tai greit baigėsi, sulig pirmaisiais spektaklio akordais :). Visą valandą (tokios trukmės spektaklis) nepasigirdo nė vieno vaikučio zyzimo, mirtina tyla. Išties neįtikėtina. O pati istorija ne mažiau įtraukė ir mane. Buvo be galo smagu kartu dainuoti angeliškas daineles, galvoti norus ar juoktis iš velnio Liusipieriaus pasikartojančių "Eina peklon", "Po paraliais" :).

Antroji dienos dalis buvo skirta vandens procedūroms :). Su Sauliuku nulėkėm į Impulsą pasikaitinti ir pastiprinti raumenukų :). Įvyko didysis mano persilaužimas: pabandžiau išmokti plaukti ant nugaros ir po n bandymų, n gūrkšnių į nosį, ausis ir burną I finally did it!!! Ir net nepajutau, kaip pamažu paleidau Sauliaus atraminę ranką ir nuplaukiau pati ;). Net pabandėm ir dviese plaukti, kolegiškai :D. Buvo labai smaguu :).

Trečioji dalis: neatsispyrėm norui užsukt į Hesburger ;). O po to jau ir namai namučiai, kur prie taurės vyno, kelių šokių judesiukų patogiai įsitaisę ilsėjomės ir mėgavomės savaitgaliu :).

Na ir finalinė dalis: šiandien, sekmadienį, teko pakariauti sniego mūšyje. Sausai gavau į kaulus: triskart buvau nuversta į pusnį, o paskui dar ir apsvaidyta sniego gniūžtėm. (Na, bet dar bus atsigriebta :DDD) Buvo laabai gera. Gera vėl pabūti vaiku :)

Nauji metai, nauji ratai

Štai ir dar vieni Nauji metai atėjo. Nauji darbai, nauji pažadai... Bet ir seni niekur nedingę... Visi susigalvojam, kokie jau tikrai būsim, ko nedarysim, ką padarysim... O kiek iš tikro pavyksta iš to didelio sąrašo paverst tikrove? Nesinori būt pesimiste, bet turbūt labai mažai... Štai dabar pagalvojau, kad norėčiau būt kantresnė ir supratingesnė. Santykiuose su kitais. Taip taip, ta pati sena tema kaip pasaulis. Vyrai, kokie jie kitokie ir kitaip mąstantys, ir kaip jie mūsų nesupranta, negirdi kartais, arba išgirsta ne tą, ką norim :D. Kasdien šlifuoji šlifuoji save, kaip reikia būt supratingai, gerutei mergaitei, kuri nepyksta, kantriai laukia... ir ką... Būna, kad nepavyksta :D Kad vėl supyksti, vėl galvoji, na kodėl viskas taip susukta... O iš tikro reikėtų į viską pažiūrėt paprasčiau: moteris nėra lygu vyras, vyras nėr lygu moteris. Mąstom mes skirtingai, suvokiam skirtingai ir šnekam. Ir pats blogiausias galimas mąstymas: "Bet aš tai vat taip būčiau padarius, pasakius, sugalvojus". Stop. Čia ir bėda: mes norim, kad būtų taip, kaip mes norim. Norim, kad elgtųsi kaip mes. Betgi būtų kaip - nuooooboodu. Ir galų gale juk mes ne visad save mylim, oj ne visad. Tai kam mums savęs kopija??? Tai vat taip kalba protas, bet jausmai traukia vežimą į kitą pusę :DDD. Taip ir šlifuoji save lyg deimantą. O gal užtektų tik pažvelgt į viską paprasčiau. To ir linkiu šiemet :)