Du ar vienas

 Vis prisimenu vieną mamos frazę, jos tetos žodžius "Gera būti ir vienai, bet geriau su kuo nors". Nežinau, kaip yra geriau, abu pasirinkimai turi savo pranašumų ir trūkumų. Tiesa ta, kad vieno atsakymo nėra. Ir galbūt tiesa tik tokia: žmogus labai dažnai nori to, ko neturi. Nori mylimo žmogaus, jei jo nėra, arba nori pabūti vienas, kai buvimo kartu tiesiog pasidaro per daug. 
  Mano nuomone, svarbiausia žmogui turėti laisvės. Kiekvienam jos reikia skirtingai, vieniems daugiau, kitiems mažiau. Reikia asmeninės erdvės, savo hobių, draugų, veiklos. Reikia to, ką turi ir veiki tik tu. Kai esi su kuo nors, ypač kai gyveni kartu, tai ypač svarbu. Turi būti laiko tik sau. Taip, galbūt pirmais draugystės mėnesiais, na, metais norisi viską daryti kartu, eiti visur kartu ir t.t. Bet paskui... Tarsi persisotini. Pajunti, kad nebeliko tavęs, kad darosi "mes". O kur "aš"? Mano norai, mano kino seansai, tik mano mergaitiški šėliojimai su draugėmis? Nė-ra, kažkur pasiliko. Tarsi už užvertų durų. Staiga imi darytis irzli nuo menkniekių, susipyksti lygioje vietoje. Viskas tarsi suyra. O kodėl? Nes reikia elementariai laiko ir erdvės TIK TAU. Kartais taip įsisuki į darbų, buities, namų ratą, kad nieko nebejauti. Nieko nebesupranti. Tik jauti, kad kažkas netaip, kažkas nutrūko, kažko labai trūksta. Ir štai, kai netikėtai lieki viena, supranti, kad būtent to ir reikėjo. Reikėjo savęs. Supranti, kad tai yra tai, ko turi būti visada. Ir ne tik tau. Ir jam ar jai. 
   Gyventi kartu nelengva. Juk net su savimi kartais be proto sunku, o čia visai kitas žmogus. Su savo norais, kaprizais, nuomonėmis ir požiūriu. Tenka neretai nuryti karčią piliulę ir suvokti, kad kito žmogaus nepakeisi, kaip ir jis nepakeis tavęs. Tiesiog arba prisitaikai ir šlifuoji santykius, arba viską nubrauki. Nelengva abiejaip. Nelengva ir vienam. Bet ar būtų geriau, jei viskas būtų paprasta, o santykiai būtų idealūs? Manau, pasiilgtume diskusijų, pabambėjimų, pasibarimų, kelių ašarų... Taip, kartais po barnių būna be galo sunku ir atrodo nieko nebesinori... Bet štai apkabina, be žodžių priglaudžia ir tą akimirką supranti, kad tai  - svarbiausia.
   

Požiūris arba kaip mus veikia tam tikros mintys

Veikia mus daug kas: žmonės, knygos, spauda, TV ir panašiai. Bet ne apie tai šį vėlų vakarą galvoje ėmė virti mintys. Apie tai, kiek mes patys pasirenkame savo gyvenimą, ir kiek esame apriboti tam tikros kultūros, krašto, aplinkinių požiūrio ir panašiai.
Mano nuomone, žmogus labai daug pasirenka pats. Taip, esti tam tikras spaudimas tam tikru metu būti tam tikros padėties, būti pasiekus tam tikrus dalykus. Bet mes tiktai mes patys pasirenkame, kur būsim, ką veiksim ir su kuo dalysimės savo gyvenimą.
Šiandien išgirdau įdomią vienos amerikiečių rašytojos hipotezę, kad žmogaus amžius, kai jis dar gali save pakoreguoti, pasiekti tam tikrų dalykų, yra nuo 20 iki 30 metų. Tuomet daugmaž dar galima kažką keisti, o po to jau gali būti per vėlu. Neleis vaikai, darbai, namai and so on and so on. Autorės nuomone, šiuo laikotarpiu žmogus švaisto save, pramogauja, užuot siekęs tikslų, darbo aukštumų ir pan.
Knygos pati neskaičiau, taigi negaliu objektyviai vertinti ir plačiau komentuoti, bet, mano manymu, žmogus pats renkasi savo gyvenimą ir praleidžia jį būtent taip, kaip nori. Nėra ribų tobulėjimui, esmė - ar turi noro ir ar tau reikia tobulintis. Jeigu nejauti poreikio, tau viskas gerai, nieko netrūksta - vadinasi, esi savo kelyje. Jei reikia, kažką keiti. Ne paaukštinimai darbe, pinigai banke, įgyti sertifikatai suteikia gyvenimui prasmę. Ją suteikti gali tik pats sau. Jei dirbi savo mėgstamą darbą, nesvarbu, kokį, kad ir sodininko ar šlavėjo, o jis teikia tau džiaugsmą ir pilnatvę. Jei tavo atostogos paprastos, ne prabangos, bet suteikia tokį poilsį, kokio reikia. Jei esi su tais žmonėmis, su kuriais tau geriausia. Tada gyveni pilnavertį gyvenimą. Tokį, kokį nusilpdei pats.

Krikštynų pėdsakais

Praėjusį savaitgalį pirmąkart aplankiau tris naujas vietas :). Pasvalį, šalia esantį Telučkonių kaimą ir gausybės obelų apsuptyje stūksantį kultūros centrą, kuriame ir vyko didžioji dalis veiksmo :).
Krikštynos - tikrai nuostabus, ypatingas ir išskirtinis įvykis. Ši diena nuostabi ne tik krikštijamam mažyliui, jo tėveliams ir krikštatėviams. "Tai visų artimųjų šventė". Cituoju kunigo žodžius, jiems ir pati pritariu. Visa ceremonija sukėlė be galo daug įvairiausių minčių, buvo labai smagu būti šalia ir stebėti visus besišypsančius. Vaikutis Jonas Ainius ceremoniją "atlaikė" labai tvarkingai, neverkė ir net sakyčiau mėgavosi visu procesu, vieta ir šalia esančiais žmonėmis :).
Vėliau nuvykome į kultūros centrą. Popieriniais vėjo malūnėliais išskirtas kelias, daugybė balionų prie durų ir salėje, stalai su nuostabiais žydrais ir mėlynais papuošimais... Viskas lyg pasakoje :).
Tačiau iš tikro labiausiai įsiminė žmonės. Žmonės, kuriuos mačiau gal tik antrą kartą gyvenime. Visi buvo tokie paprasti ir priėmė tarsi seną pažįstamą. Ir šokiu, ir žaidimais, ir paskutinę minutę surinkta obuolių terbike :)... Labiausiai įstrigo vaikelio tėčio frazė "Valgykit šiuos natūralius ir ekologiškus obuolius ir ... nebelaukit, "susimeskit skudurus" :DDD. Vyrai kaip visada - nevynoja žodžių į vatą :). Betgi ir smagu :).

Moterys apie moteris :)

Arba "Chercher la femme" festvalis. Šiandien uždariau savo filmų sąrašiuką. Trys pakankamai skirtingi ir drauge kažkuo panašūs filmai.

Pirmasis prancūziškas "Vien vandeniu ir meile gyvi". Apie merginą, bandančią atrasti savo vietą ir kelią gyvenime, bejėgiškai bandančią prisitaikyti kiekviename darbe, situacijoje, pokalbyje... Ir štai atsiranda vyras, kurio gyvenimas - kelionė. Niekada nežinant, kas laukia ryt, o ir dėl to nesuka savo gražios garbaniaus galvelės. Ir šiedu jauni žmonės leidžiasi savo kelionėn... Tiesą sakant, tikėjausi kažko labiau.. Bet praėjus dienai kitai supratau, kad čia tiesiog french movie. Kitoks kinas ir tuo patinka.

Likę du filmai pamatyti šiandien. Paeiliui. Neišvengiamai :D.

Švedų "304 kambarys". Užkadrinis balsas patraukliai pradeda viešbučio kambarių istoriją. Kas tuose kambariuose miegojo, pykosi, verkė... Žmonės keičia žmones. Filme intriguojančiai susipina viešbučio tarnautojų ir gyventojų aistros. Rodoma vis grįžtant atgal lyg atsukant magnetofono juostelę ir kartu papildant naujomis detalėmis kiekvieną sceną. Gyvenimiškas, detalus, subtilus ir išskirtinis.

Na ir trečiasis. Pats geriausias. Prancūziškas. "Jos". Veiksmo centre daugmaž 30 metė žurnalistė, rašanti straipsnį apie prostituciją. Kodėl merginos pasirenka šį gyvenimo būdą, kas joms sunkiausia, kaip atrodo jų gyvenimo dienos? Moteris nepajunta, kaip merginų istorijos paliečia ir jos gyvenimą, padeda išvysti, kad jis nėra toks tobulas. Žurnalistę suvaidinusi Juliette Binoche ir toliau man lieka nepaprasta aktore. Stiprybė, kančia, švelnumas ir velnioniškai šiltas bei nuoširdus žvilgsnis.

Laiko takeliukais :)

Laikas pinigai, laiko nėra, laikas bėga, dar ne laikas, viskam savas laikas... Daug pasakymų, susijusių su laiku. Bet šis įrašas ne apie tai. Apie tai, kaip laikas kartais apgauna :). Šiandien su kolege perpiet kalbėjom apie tai, kad sunkiausias momentas, kai kažką išlydi į kelionę, yra būtent tada, kai atsisveikini ir iškart po atsisveikinimo. O po to... Kažkaip adaptuojies, įsisuki į darbų, pramogų, miego ratą ir viskas pamažu grįžta į savo vėžes. Prieš išleisdama Saulių savaitei į Niujorką maniau, kad bus velnioniškai sunku ir atsisveikint, ir išbūt be jo tiek laiko. O pasirodo apsigavau :). Šis laikas sakyčiau net labai geras :). Geras tuo, kad yra ko pasiilgti, suprasti, kiek tau tas žmogus yra artimas. Tai ir galimybė prisiminti save, imtis tų darbų, užmojų, kuriems nebuvo laiko ar pakankamai noro :). Aplankyti norimas vietas, susitikti su draugais ar tiesiog pabūti su savimi tiek, kiek norisi :). Taip, žinoma, nėra lengva. Ir pasiilgsti, ir apkabint norisi, ir šilumos :). Bet kaip sakant, tai ko negali turėt, dar labiau masina :D. Šiuo atveju irgi :). Prisimenu, sakyčiau, auksinį Cosmopolitan straipsnį apie tai, kad vyrams reikia atstumo, kad vėl pajustų geismą ir trauką savo antrajai pusei. Manau, to reikia ir mums, moterims. Tik gal nesąmoningai :).

palydėtuvės ir sutiktuvės

Visi esam keliavę, keliaujam dabar ar dar keliausim, esam pasitikę ar išleidę sau brangiausius žmones. Šiandien išlydėti teko ir man. Išlydėjimo akimirka man yra kažkuo ypatinga. Tuomet esi čia ir dabar su tuo žmogum ir niekas aplinkui nebetenka svarbos. Skaičiuoji likusias minutes iki traukinio, autobuso, lėktuvo ir jau gyveni ta mintimi, kaip bus gera vėl pasitikti grįžtantį. Išleisti nėra lengva, ypač jei kelionė gana ilga ar tolima. Neretai tenka slėpti emocijas, besiveržiančias ašaras, tramdyti save. Tačiau lydėti vis vien norisi. Man patinka stebėti stotyje verdančias emocijas: vieni laukia ramiai, skaitydami laikraštį, gerdami arbatą, kartkartėmis žvilgtelėdami į laikrodį, šnekučiuodamiesi su bendrakeleiviais ar lydinčiaisiais, kiti kuičiasi, muistosi ar bėga į netrukus pajudėsiantį traukinį, lėktuvą ar kitą transporto priemonę. Vieni laukia kelionės, kiti - iš jos grįžtančiųjų, treti palydi. Stotys virsta daugybe mažyčių teatro scenų su nuolat pasikeičiančiais personažais, nuotaika. Gyvenimo teatras, kurio siužetas nenusakomas.

Kai žemė slysta iš po kojų...

Turbūt kiekvienam yra tekę patirti tą jausmą, kai viskas krenta iš rankų, nesidaro ar darosi netaip... Kai žemė slysta iš po kojų... Šiandien tokia diena buvo man. Darbe lyg kovos lauke kaskart koja vis užmindavau miną. Viskas, ką darydavau strigo vietoje. Jausmas toks, lyg nieko nebemoki, net elementarių veiksmų... Bet stop. Pasiduot būtų pernelyg paprasta. Pabandžiau mąstyt apie šią dieną kaipo išbandymą. Savęs, savo jėgų, sugebėjimo atsilaikyti, kai jau atrodo visi prieš tave ir viskas eina šuniui ant uodegos. Sunku ir dar kaip. Bet reikia iškelt galvą ir žengti ryžtingai pirmyn. Nepasiduoti, net kai jau išdavikės ašaros ir pyktis gniaužia kvapą, neleisti sau pasiduoti, pasileisti ir nukristi... Ši diena baigsis, ateis naktis, sužibs žvaigždės, o kita diena galbūt bus pati geriausia tavo gyvenime.

Vintažas, arba auskaromanija :)

Vakar iš anksto gelbėjaus nuo artėjančio 15 minuso siaubdama Akropolio skyrius :). Nusipirkau amunicijos, kokios reikėjo :). Ir ką gi, teko konstatuot, kad man pavojingiausios vietos ne knygynai, ne apatinio trikotažo radimvietės, betgi visos vietos, kur galima rast kabančių, įsegamų įvairiausių dydžių formų gabaritų spalvų ausų draugų - auskarųųų :D Rinkodara, tiesa, irgi prisidėjo :) šįkart prie Reserved parduotuvės kasų masinte masino ir skatinte skatino pačiupinėt pažiūrėt gana daug įvairiausių auskariukų :) ir vat pamačiau vienus, kurie mano dūšelę suvirpino neišpasakytai. Ir taip žiejau, ir taip varčiau, imt neimt... Ir tik šast pats pakiukas nuslydo nuo lentynėlės tiesiai man į rankutes :DDD niu ir ką, vadinas reik paimt :D. Na vat tikrai auskarai man kažkas tokio. Jų visokių norisi, jie traukia, jie nuostabūs, jų vis nėra per daug :D Matyt, aš iš tų merginų, kurių ausys negali būti vienišos :D

Gera pabūti vaiku :)

Šis šeštadienis buvo be galo mielas ir neplanuotai tobulas :). Pirmiausia dėl to, kad po ilgoko laiko vėl apsilankiau teatre :). Draugė pasiūlė nueiti į spektaklį vaikams "Angelų pasakos". Iš pradžių nelabai norėjosi, nes spektaklis 12 val., o tai reiškė, kad miego dozę teks apriboti ir statytis žadintuvą :). Sunkoka buvo keltis, bet tikrai verta :). Buvo be galo gera grįžti į bakalauro studijų laikus, kai dar lankiau dramos studiją pas Gediminą Storpirštį, prisiminti visas tas malonias akimirkas ir pamatyti, kaip kartu vienoje scenoje vaidina tėtis ir sūnus. Pirmas įspūdis - pilna salė klygiančių vaikučių - nelabai žavėjo :D. Bet kaip visa tai greit baigėsi, sulig pirmaisiais spektaklio akordais :). Visą valandą (tokios trukmės spektaklis) nepasigirdo nė vieno vaikučio zyzimo, mirtina tyla. Išties neįtikėtina. O pati istorija ne mažiau įtraukė ir mane. Buvo be galo smagu kartu dainuoti angeliškas daineles, galvoti norus ar juoktis iš velnio Liusipieriaus pasikartojančių "Eina peklon", "Po paraliais" :).

Antroji dienos dalis buvo skirta vandens procedūroms :). Su Sauliuku nulėkėm į Impulsą pasikaitinti ir pastiprinti raumenukų :). Įvyko didysis mano persilaužimas: pabandžiau išmokti plaukti ant nugaros ir po n bandymų, n gūrkšnių į nosį, ausis ir burną I finally did it!!! Ir net nepajutau, kaip pamažu paleidau Sauliaus atraminę ranką ir nuplaukiau pati ;). Net pabandėm ir dviese plaukti, kolegiškai :D. Buvo labai smaguu :).

Trečioji dalis: neatsispyrėm norui užsukt į Hesburger ;). O po to jau ir namai namučiai, kur prie taurės vyno, kelių šokių judesiukų patogiai įsitaisę ilsėjomės ir mėgavomės savaitgaliu :).

Na ir finalinė dalis: šiandien, sekmadienį, teko pakariauti sniego mūšyje. Sausai gavau į kaulus: triskart buvau nuversta į pusnį, o paskui dar ir apsvaidyta sniego gniūžtėm. (Na, bet dar bus atsigriebta :DDD) Buvo laabai gera. Gera vėl pabūti vaiku :)

Nauji metai, nauji ratai

Štai ir dar vieni Nauji metai atėjo. Nauji darbai, nauji pažadai... Bet ir seni niekur nedingę... Visi susigalvojam, kokie jau tikrai būsim, ko nedarysim, ką padarysim... O kiek iš tikro pavyksta iš to didelio sąrašo paverst tikrove? Nesinori būt pesimiste, bet turbūt labai mažai... Štai dabar pagalvojau, kad norėčiau būt kantresnė ir supratingesnė. Santykiuose su kitais. Taip taip, ta pati sena tema kaip pasaulis. Vyrai, kokie jie kitokie ir kitaip mąstantys, ir kaip jie mūsų nesupranta, negirdi kartais, arba išgirsta ne tą, ką norim :D. Kasdien šlifuoji šlifuoji save, kaip reikia būt supratingai, gerutei mergaitei, kuri nepyksta, kantriai laukia... ir ką... Būna, kad nepavyksta :D Kad vėl supyksti, vėl galvoji, na kodėl viskas taip susukta... O iš tikro reikėtų į viską pažiūrėt paprasčiau: moteris nėra lygu vyras, vyras nėr lygu moteris. Mąstom mes skirtingai, suvokiam skirtingai ir šnekam. Ir pats blogiausias galimas mąstymas: "Bet aš tai vat taip būčiau padarius, pasakius, sugalvojus". Stop. Čia ir bėda: mes norim, kad būtų taip, kaip mes norim. Norim, kad elgtųsi kaip mes. Betgi būtų kaip - nuooooboodu. Ir galų gale juk mes ne visad save mylim, oj ne visad. Tai kam mums savęs kopija??? Tai vat taip kalba protas, bet jausmai traukia vežimą į kitą pusę :DDD. Taip ir šlifuoji save lyg deimantą. O gal užtektų tik pažvelgt į viską paprasčiau. To ir linkiu šiemet :)