2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Agora, arba moteris versus religija


Turbūt pirmąsyk pamačiau filmą pirmiau, nei jis pasirodys LT kino teatruose, arba bent jau puikios kokybės :D. Dėkui torentams ;). Šio filmo anonsą pirmąkart pamačiau prieš porą savaičių ir pasijutau užkabinta. Vakar su Saulius kaip tik užsiminė, kad norėtų jį pamatyt, taigi užsimasinau, šiandien susižvejojau ir padariau kino seansą namie :).
"Agora", mano nuomone, filmas apie religinę netoleranciją. Apie tai, kad yra tik vienas dievas, ir kiekvienas jį gina visais įmanomais būdais, jei reikia - net smurtu. Po šio filmo išties pasidžiaugiau, kad gyvenu ne senovės Graikijoje ar šių laikų Palestinoje ar Izraelyje. Džiaugiuosi, kad nesu kažkurios vienos religijos atstovė, tiesiog pasiimu iš visų tuos dalykus, kurie man atrodo priimtini. Ir kad priimu tuos, kuriems religija - gyvenimo kelias, kad ir kokios atstovai jie būtų. Šiame filme, deja, to nėra. Nėra tolerancijos ne tik kitai religijai, bet ir žmogui, pirmiausia kaip gyvai būtybei. Pagrindine filmo figūra tampa moteris - mokslininkė, astronomijos tyrinėtoja Hipatija (Rachel Weisz). Nenuilstanti, atsidavusi mokslui būtybė, kurios visas gyvenimas paskirtas išsiaiškint, koks ryšys tarp Žemės, Saulės ir kitų planetų. Per tai moterytė nemato, kad du vyriokai jai šiltus jausmus puoselėja - vienas kilmingas, kits - jos vergas. Vėliau gi prasideda krikščionių/pagonių kovos ir tad visi mokslai nutrūksta, o Hipatija išvyksta kitur, beje, ir su vienu iš vyrukų ;)... Taika ateina, bet neilgam...
Trumpai tariant - labai patiko, režisierius - Alejandro Amenabar. Jei matę jo filmų, žinot, kad geras jis. Nieko daugiau nesakysiu, nes per daug daug įspūdžių ir neišeina jų čia perteikt. Pažiūrėkit ir įvertinkit patys.
9,7/10.

2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Laukiu


Beprotiškai laukiu šitų Kūčių ir Kalėdų. Jos bus daug kuo kitokios. Pirmiausia tuo, kad jom grįžta dvi mano brangiausios ir mylimiausios londonietės R. :). Labai laukiu tos akimirkos, kai jas tvirtai apkabinsiu ir galėsiu pasakyti gyvą "labas" ... Tuo, kad vienas šeimos narys jau sutiks jas su savo nauja šeima :). Dėdei šios Kūčios atneš 60-ąjį jubiliejų, mamai - senelio priežiūrą, broliui - galbūt kelionę į Panevėžį... O man... man jos bus pirmos tikrai laisvos (nuo mokslų), atokvėpingos nuo mėgstamo darbo, pertraukingos nuo dviejų S. ir, tikiuos, pilnos sniego, mandarinų ir kvepiančios tikros eglės spygliais ...

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Apie meilę ispaniškai ;)


Gabriel Garcia Marques "Apie meilę ir kitus demonus". Knygą skaičiau beprotiškai seniai, spėju prieš minimum 9 ar 10 metų. Ir štai kinuose pasirodė jos ekranizacija. Šiek tiek su baime ėjau žiūrėt, bijodama tradicinės reakcijos "filmas blogesnis". Ir šįkart jos nebuvo :D. Gal todėl, kad knygos siužeto tiksliai nepamenu, o gal šįkart mano ir režisierĖS (Hilda Hidalgo) interpretacijos sutapo. Nesvarbu, svarbu, kad tikrai išėjau iš kino salės sužavėta, pripildyta malonaus katarsio, neapsunkinta galva, bet ir pilna minčių apie tai, kokia gali būt meilė. Pamiršau net ir šalia sėdėjusią porelę, kuri praktiškai visą filmą laidė įvairius komentarus ir gestus...:DD.
Filmas apie ... meilę. Tačiau ne tik. Labiau apie invizicijos laikų tamsybę, kai velnio apsėdimu laikytas kone kiekvienas išskirtinis įvykis. Šiuo atveju - šuns įkandimas. Pasiutligė tuo metu laikyta velnio apsėdimu, taigi vargšui žmogeliui, kuriam tekdavo paragaut skaudaus krimstelėjimo, dargi tekdavo iškęsti ir egzorcizmo apeigas... Šįkart šuva krimsteli dailios raudonplaukės, markizo dukters trylikametės Siervos Marijos liauną kojytę. Merginai įsimeta infekcija, o karščiavimas ir dargi jos klejojimai bei dainavimai afrikiečių tarme, kurios ji išmoko iš savo mirusios auklės, tampa "įrodymais", kad ji apsėsta velnio. Tėvui tenka Siervą Mariją išsiųsti į vienuolyną, kur būtų atliktas egzorcizmas. Vienuolės su panele "nesicackina" - uždaro į kalėjimą primenančią celę, o šiai bandant pasprukt - dar ir antrankiais surakina rankas bei kojas. Čia įsikiša bažnyčia - vyskupas pasiunčia jauną dailų ir nekvailą savo patikėtinį Kajetaną Delaurą ištirt padėties. Vyrukas pamažu pastebi, kad mergina nė velnio nėra apsėsta (:D) ir bando tai įrodyt vyresnybei. Deja, šie nepalaužiami, taigi Kajetanui belieka lankyti merginą ir taip bandyti ją pagydyti. Taip pamažu jaunasis dvasininkas pajunta, kad Sierva Marija ima jam visur rodytis, ir pradeda manyt, kad tikrai jį velnias gundo. Va tada ir prasideda patys filmo įdomumai :).
Taigis, filmas neilgas - 1.39, gal kiek ištęstas, tačiau tai vos vos jutosi. Aktoriai vaidina puikiai, ypač dūšelę sugraudina jaunojo vienuolio deklamuojamos eilės ;). Inkvizicijos tamsybės gniaužiančios kvapą, taip net ir norisi sušukt, "žmonės, ar jum galvose negerai!", labai puikus operatoriaus darbas. Viskas kaip ir gerai, bet vat iki pilnos laimės kažko ir pritrūko. Kažkokio mažyčio sraigtelio ar drugelio sparnų plastelėjimo...

9.5/10. (Imbd - 7.6/10 :DDD).

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Žemaitiška genetika


Nebūčiau prabilus apie tai, kol buvus kambariokė nebūtų pasakius, kad žemaičiai - labai tvirti žmonės :). Na nesinori girtis, bet sutinku ;). Pastaruoju metu pastebėjau, kuo labiau žemaitį "duchini", tuo labiau jis veržias į gyvenimą tarsi žolytė per gatvės cementą. Metams einant pajutau, kad ši savybė manyj vis stiprėja. Tik žemaitiško užsispyrimo dėka dabar esu ten, kur esu, turiu tai, ką turiu ir esu tokia, kokia esu. Gal egoistiška, gal pernelyg empatiška ir impulsyvi, bet "Aš". Ne Onutė, Jonytė ar Rasytė. Turiu savo požiūrį į gyvenimą, elgiuos pagal savitą logiką (kurios, tiesa, negalėčiau apibrėžt:)), myliu karštai ir nudegu. Bet gyvenu. Jei nori kažką turėt, turi rizikuot. Turi išlįst iš saugaus pasaulėlio ir žengt ten, kur galbūt nebus saldu. Bet tik taip gali pasiekt laimę. Galbūt. Gal ne. Bet bandyt reikia. Noriu tikėt Leibnicu - kiekviena nelaimė veda link palaimos...

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Mano natūralūs raminamieji


Būna juk dienų, kai taip norisi ramybės, šilumos ir švelnaus prisiglaudimo ;). Ir štai čia į pagalbą man visada ateina švelniosios pilkosios pėdytės, vardu Sibilė, draugės, kaimynės bei buvusios grupiokės katinukas :). Taip pripratom viena prie kitos, kiekvieną rytą ji man pasitinka ilgesingu balseliu ir meiliu pasiglaustymu palei kojas, aš gi atsakau švelniu glostymu;).
Kai liūdna ar noris kažką prisiglaust šalia - Sibilė jau čia. Tarsi jaustų, kad yra reikalinga. Ir štai miklus strykt - ir ant kelių turiu šiltą, gyvybe trykštantį padarėlį, skleidžiantį ramybę ir be galoo malonų murkavimąąą :). Myliu tave, Sibiliukai labai labai labai :)

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

controling myself


pusiausvyra arba balansas - labai svarbus mūsų gyvenime dalykas. Be to neišgyventume. Tačiau gyvenime dažnokai tenka pajusti, kad praradom pusiausvyrą...
Taip taip taip, vėl meilės kančios :D. Tiksliau sakant - nežinomybės ir savęs nebekontroliavimo periodas. Juokinga ir drauge graudu, kai suvokimas, kad žmogus tau brangus, ateina kiek pavėluotai, turiu omenyj - abiem skirtingu metu. Dažniausias scenarijus - patinka tas, kuris į tave nežiūri, tas kuris žiūri, tau nepatinka :D. Ir štai dabar pamačiau kaip likimas mėgsta pokštauti - vasarą jausmų pliūpsniai iš Sauliaus pusės, klausimai dėl patikimo, vaikščiojimas susikibus už rankučių. Nice, bet man tada buvo just warm, nothing serious. Dabar gi - atvirkščiai. Kaip kokių anoniminių alkoholikų grupėje, prisipažįstu, taip, aš įsimylėjau, įklimpau iki ausų. Man reikia jį matyt, su juo bendraut, šokt, o labiausiai -sužinot ką jis man jaučia... kai pagalvoju kaip iki to priėjau, darosi ir juokinga, ir keista.. Nepajauti kada peržengi tą ribą tarp draugiškumo ir susižavėjimo, tarp susitikimo pasipraktikuot, ir pasipraktikavimo kaip priežasties susitikti.. Viskas tiesiog juda palaipsniui, ir štai vieną dieną suvoki, kad šokiai jau tampa pretekstu susitikti, kad jau nebepakanka 4 kartų per savaitę, norisi su tuo žmogumi susitikti kasdien...Jausmų nesukontroliuosi, kad ir kaip velnioniškai to norėtum. Taigi turiu tik vieną išeitį - išdrįst paklaust...:)

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

kad spėčiau :)


Kol internetas stebuklingai veikiantis (nežinia iki kada :D) reikia parašyt nors pora eilučių :). Tebesisukanti šokių, redagavimų ir namų rate, vakar turėjau pakovot su savimi, ir nemenkai. Pirmiausia - dėl savo stipraus prisirišimo. Kol nesutinki tojo žmogaus, tol iš kitų ir juokies, ir baisies, ir nesupranti, kaip žmogus gali taip laukti žinutės, skambučio, žalios švieselės skaipe ar feisbuke... Ir va nepajunti, kaip pats prisijungi prie laimingųjų, ar ne (čia jau kaip pažiūrėsi) gretų. O kai sulauki atsako, jautiesi nelyg būtum plytą didžiulę šokolado sukramčius ar po gero koncerto :). Tokia mini - maksi euforija :). Na o antra - dėl naujojo šokio - bačiatos. Šokelis, kuris iš daugelio pareikalaujantis minimum negalvoti, kad dauguma judesių atrodo švelniai tariant erotiški, o maksimum - tuos judesius atlikt daugmaž taip, kaip rodoma. Galiu pasidžiaugt - faktiškai nė viena pora nešoko taip kaip treneris su savo šokių partnere :DDD, tačiau pasidžiaugt, kad nenuraudau ir ilgainiui pripratusi prie neįprastų svingavimų, su Saulium šokom labai sklandžiai ir mintyse nereikėjo savęs verst atsipalaiduot :). Prajuokino ir labai pagelbėjo vieno iš vaikinų pasakojimas apie kažkada Lietuvoj viešėjusį užsienietį bačiatos mokytoją. Kai šis pasakė sustot glaudžia poza po rezultato sakė daugmaž "gal juokaujat darlings" ir sustatė poras taip ir taip parodė judėt, kad visos panelės buvo raudonos :D. Po tokio pasakojimo ir sako, "nesijaudink, čia tik šokis ir tiesiog neįprasti judesiai". Ir suveikė :).
Faktas, kad tokį šokį šokt su tau brangiu ir mylimu žmogumi be galo miela, nes nuolat esti ryšyje, santykyje su juo ir tikrai kaifuoji :).


2010 m. lapkričio 9 d., antradienis

Kitas Leo


Užvakar ir vakar paveizėjau dvi naujausias kino juostas su Leonardu Dicaprio - "Inception" ir "Shutter island" (lietuviški užvadinimai - "Pradžia" ir "Kuždesių sala"). Ir ką gi galiu pasakyti, užkariavo Dikaprijus maną dūšią antrąkart ;D. šįkart - kaip rimtų vaidmenų atlikėjas. Pirmąsyk, kaip ir daugelis dailiosios lyties atstovių, alpėjau dėl jo "Titanike". Gražuolis romantikas, paaukojęs savą gyvastį vardan princesės, "Pasaulio valdovas" (bent jau ant laivo pirmgalio ;) - truputį nukrypstant prisiminiau straipsnį spaudoj, kaip viena panelė sumąstė pakartot šį triuką ir, deja, nukeliavo į geresnę žemę. Negalima juoktis, ale nu siaubas kaip žmogai nemąsta ir kartoj filmų scenas tokias ;DDD). Žavu, ale paskui gražuolio nebeliko, ir tada kaip tais ponaitis Leo ėmė nepatikt - priaugo svorio, ėmė vaidint "tipo" rimtus vaidmenis, kurie bent manęs neįtikino ir jam nepritiko. O gi pasirodo taips ponaitis bėgo nuo "romantiko etikietkos". Neseniai skaitytam straipsnyj minima, kaip Leo, to siekdams, įniko į girtuokliavimus, rūkymus, priaugo svorio, ir ale, kasnakt jo viengungišką guolį šildydavo vis kita gražuolė.
Kaip gi nutariau visgi pasiveizėt tuodu filmus? Ogi, penktadienį, neplanuotai apsinakvojusi pas Saulių, gavau pasiūlymą paveizėt Inception. Tąkart, tiesa, filmo nepamačiau, nes pasirodė per sudėtingas, taigi pasirinkom komediją - "Yes man" :D. Na, o sekmadienio vakarą ramiai vienumoje nutariau jįjį pasižiūrėt:). Tiesa, filmą ėmiau žiet po baime, kad galiu užmigt, bo seansą atidariau tik apie 23 30, o jojo trukmė - 2.50 h :D. Na bet kai filmas geras, miegas atsitraukia. Šįkart taip ir buvo :).
"Inception" - tai filmas apie sapnus. Apie tai, kokie jie mums reikšmingi ir kaip galima, taikant tam tikrą metodiką, per juos valdyti kitą. Egzistuoja tokia kontora, kurioje, taikant modernias technologijas, galima įsibrauti į žmonių sapnus ir per juos pakeisti žmonių mintis, ištrinant seną informaciją, tarkim, atsiminimus, ir "įdiegiant" naują. Domas Cobb (L. Dicaprio) - jos pagrindinė galva. Jis talentingiausias iš visų, sugebantis meistriškai susitvarkyti su kebliausiomis situacijomis. Tiesa, Domas turi savų paslapčių, susijusių su buvusiu savo gyvenimu, kurios neretai kertasi su jo darbu.
Pagrindinis kontoros darbo principų - sukurti dirbtinį sapną, jame sukuriant tokią aplinką, kuri būtų sava tam žmogui, kurio mintis reikia pakeisti. Čia darbuojasi sapno architektai, kurių užduotis - sukurti kone Minotauro labirintą primenantį pasaulį, kuris, tiesa, kinta, jei įsikiša išorinis pasaulis (pvz., jei realybėje žmogus sapnuodamas krinta į vandenį, jis atsiranda ir sapne).
Ir štai Domas gauna naują užsakymą - įsibrauti į turtingo verslininko smegeninę ir įrašyti informaciją, kuri leistų jojo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną. Prasideda ilgai trunkantis pasiruošimas, priimami nauji nariai ir pasineriama į žaidimą "sapnas - tikrovė"...
Pirmas patarimas prieš žiūrint - būtini titrai, geriausia - lietuviški :). Kalba tikrai nelengva, o ir gana greit beriama. Man gi teko pažiūrėt filmo faktiškai be jų, nes pradžioj buvę, kažkur vėliau prapuolė, taigi galiu pasakyt, gana dažnai tekdavo velniškai įtempt ausis, kad pagautum, apie ką eina kalba :). Antra - filmas tikrai ne iš lengvųjų. Siužetas labai vingrus, kai kada nebeeidavo atskirt, kur jau sapnas, o kur realybė (tikėtina, esant titram, būtų paprasčiau :)). Taigi, jeigu siekiate atsipalaiduoti - tą vakarą geriau skirkite komedijai :). Imb filmui skyrė net 9 balus, aš gi labai neatsilikdama paskirsiu 8.9 :). Tikrai puikus darbas, fantastiški vaizdai, muzika ir vaidyba.

Na, o vakar palyginimui įsijungiau "Kuždesių salą" :). Kadangi siužetą, gerbiama kolege, puikiai žinote, pasakysiu trumpai - patiko, bettt.. ne tiek. Pabaiga per daug nuspėjama, o ir to siaubo ir mistikos trūko... Patiko - niūūūri muzika, salos vaizdai, kai kurie pacientai (ypač šiurpi toji senutė, kuri tik atėjus Dicaprijaus herojui, parodo jam ženklą tylėt), pats beprotnamis, na ir laabai puikii L. Dicaprio ir M. Williams vaidyba. vertinu 8. :)

Labai laukiam naujų Leo vaidmenų :). Sėkmės, "pasaulio valdove" ;).

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Nouvelle Vague aka Naujoji banga


Salsa sukuria pažintis ne tik su naujais žmonėmis, bet ir padeda atrasti muziką :). Praeitą repeticiją, mano jautrios muzikai ausytės užgriebė kažką labai gražaus, ritmiško ir patrauklaus :). Kitą dieną grupse Nedo užklausiau, kas gi ten grojo ir gavau ats. - Nouvelle Vague "Izrael". Tada prasidėjo paieška torentuose :D. O čia jau buvo nelengva, nes pirma reikėjo išsiaiškint, iš kokio albumo ši daina, o dar ir tai negarantavo sėkmės, nes parsisiunčiau tą albumą, o dainos šios jame nebuvo :DDD. Galop radau ir patyriau antrą, ŽIAURIAI ŽIAURIAI ŽIAURIAI MALONŲ ATRADIMĄĄĄ ;). Pasirodo, tai jie grodavo, o gal ir tebegroja vieną dainą, nuolatos leidžiamą skalvijuškėje prieš kožną kino seansą - "Dance with me". Nu labai labai labai buvo geras šis atradimas!!!!
Nouvelle Vague, arba "Naujoji banga", yra prancūzų ( :) ) grupė, kurios pagrindiniai nariai - vadai :) - Mark Collin ir Olivier Libaux. Pavadinimas jų nurodo į prancūziškumą, 60-ųjų kino filmų srovę, jų dainų prigimtį (įvairių grupių koveriai, pvz., Joy division :)) bei 60-ųjų bosa nova stiliaus aranžuotes (braziliškos muzikos stilius, lietuviškai vikipedijoje aišku nerašoma nieko :DD). Ogi vagi ką dar aptikau - 3 ajame savo albume "3", šios grupės vokalistė Melanie Pain kartu su Martin Gore sudainuoja "Master and servant" (oj, bėgsiu tuoj į torentus ieškot :DDD)! Dabar juos myliu dar labiau :))). Grupė yra išleidusi 3 albumus - Nouvelle Vague [2004], Bande a Part [2006], 3 [2009] ir geriausių dainų rinkinį [2010]. Mano kol kas mėgstamiausios ir klausomiausios yra "Dance with me" ir "Izrael" (iš albumo Bande a part).

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

skriejanti su vėju


Šiom dienom pajutau tą jausmą, kai darbų krūva, ir nebežinai nė nuo kurio pradėt :DDD. Bet kuo puikiausiai suveikia dėsnis - kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai :). Dėl japoniškų drugelių ir kompiuterinių marazmučikų nebėr kada nė po feisbukines platybes paplaukiot :DDD. Na bet nesiskundžiu anei kiek - žiūriu, kad pradedu atsikratyt priklausomybės nuo neto, o tai džiugina. Juk priklausomybė, kad ir kokia faina, yra neigiamas dalykas :). Tai vat, dabar netas man yra labiausiai darbo priemonė (na, žinoma, kartkartėm įlendu į Youtubę ar skaipkę ;D, ir ir ir blogą :)), Lkž, vlkk, dlkž - va su kokiom smagybėm kasdien padraugauju :). Ir kiek ten gero galima rast - kasdien plečiu savo žodyną, prisijuokiu iš keistų žodžių, nustembu dėl atradimų ... O po darbo linksmi vakarai - salsietiškai rudeniškai judrūs :). mmmmmmmmm :))). Vaa taip vaaa :)))

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Akimirkos


Nieko nėra maloniau už užfiksuotą akimirką. Ji savyje talpina tiek daug - kvapą, spalvas, skonį, šilumą, gražų žodį, bučinį, apkabinimą, prisiminimą... Fotografija, šis popierinis ar skaitmeninis pavidalas, talpina savyje tiek daug ir todėl man yra be galo brangus ir neįkainojamas dalykas:)...