Vis prisimenu vieną mamos frazę, jos tetos žodžius "Gera būti ir vienai, bet geriau su kuo nors". Nežinau, kaip yra geriau, abu pasirinkimai turi savo pranašumų ir trūkumų. Tiesa ta, kad vieno atsakymo nėra. Ir galbūt tiesa tik tokia: žmogus labai dažnai nori to, ko neturi. Nori mylimo žmogaus, jei jo nėra, arba nori pabūti vienas, kai buvimo kartu tiesiog pasidaro per daug.
Mano nuomone, svarbiausia žmogui turėti laisvės. Kiekvienam jos reikia skirtingai, vieniems daugiau, kitiems mažiau. Reikia asmeninės erdvės, savo hobių, draugų, veiklos. Reikia to, ką turi ir veiki tik tu. Kai esi su kuo nors, ypač kai gyveni kartu, tai ypač svarbu. Turi būti laiko tik sau. Taip, galbūt pirmais draugystės mėnesiais, na, metais norisi viską daryti kartu, eiti visur kartu ir t.t. Bet paskui... Tarsi persisotini. Pajunti, kad nebeliko tavęs, kad darosi "mes". O kur "aš"? Mano norai, mano kino seansai, tik mano mergaitiški šėliojimai su draugėmis? Nė-ra, kažkur pasiliko. Tarsi už užvertų durų. Staiga imi darytis irzli nuo menkniekių, susipyksti lygioje vietoje. Viskas tarsi suyra. O kodėl? Nes reikia elementariai laiko ir erdvės TIK TAU. Kartais taip įsisuki į darbų, buities, namų ratą, kad nieko nebejauti. Nieko nebesupranti. Tik jauti, kad kažkas netaip, kažkas nutrūko, kažko labai trūksta. Ir štai, kai netikėtai lieki viena, supranti, kad būtent to ir reikėjo. Reikėjo savęs. Supranti, kad tai yra tai, ko turi būti visada. Ir ne tik tau. Ir jam ar jai.
Gyventi kartu nelengva. Juk net su savimi kartais be proto sunku, o čia visai kitas žmogus. Su savo norais, kaprizais, nuomonėmis ir požiūriu. Tenka neretai nuryti karčią piliulę ir suvokti, kad kito žmogaus nepakeisi, kaip ir jis nepakeis tavęs. Tiesiog arba prisitaikai ir šlifuoji santykius, arba viską nubrauki. Nelengva abiejaip. Nelengva ir vienam. Bet ar būtų geriau, jei viskas būtų paprasta, o santykiai būtų idealūs? Manau, pasiilgtume diskusijų, pabambėjimų, pasibarimų, kelių ašarų... Taip, kartais po barnių būna be galo sunku ir atrodo nieko nebesinori... Bet štai apkabina, be žodžių priglaudžia ir tą akimirką supranti, kad tai - svarbiausia.
Įrašo pabaiga labai viltinga. :)Ir paveikslėlis labai gražus. Čia dabar bus tiesiog šiaip pamąstymas, nesusijęs su tuo, kaip jauties. :) Regis, vyskupas Tomkevičius yra sakęs, jog Biblijoje irgi parašyta, jog vienam būti sunku, tačiau reikia dėti kablelį šiame sakinyje ir pridėti: "bet dviese - dar sunkiau". :) Būtent: kai ką gauni, kai ką prarandi. Žinoma, svarbiausia, kad visur ir visada išliktum savimi. :) Kitas žmogus tik gali tave išryškinti įvairiais aspektais. Geriausia, kad gražiausiais. :D Papildyti gal gali... Nors nesutikčiau su nuomone, kad būnant vienas nesi 'pilnas'. :D Mistinis dalykas tie dviejų žmonių santykiai. :) Mistika man visiška. :D Aplinkybės, intuicija, atsitiktinumai, jei tokių būna, sėkmė netgi regis sudaro dviejų žmonių ėjimą kartu. Arba nėjimą...
AtsakytiPanaikintiAčiū, Rimučiukai :) tikrai mistika, kaip susitinka du žmonės ir susipina jų gyvenimai...
AtsakytiPanaikinti