Aurora arba lietuvių fantastinių filmų takais

Šeštadienį po ilgoookos pertraukos apsilankiau "Ozo" kino salėj. Taip taip, dar tebeveikia ši stebuklinga vieta ir kalbusis Ozininkas tebebėra ir dovanų duoda ir saldainių paberia :). Būdama patriotė ir sinefilė pati tikriausia, nuėjau pasižiūrėt lietuvaičių sukurpto šįkart fantastinio filmo "Aurora". Visokių nuomonių girdėjus ir skaičius, norėjau pati įvertinti, kas gi tatai per filmas. Kristinos Buožytės pavardė jau buvo girdėta, matytas jos kurtas filmas "Kolekcionierė" paliko visai neblogą įspūdį, tiesa, kai kuriomis scenomis šokiravo. Kita vertus, ta režisierės drąsa sužavėjo. Taigi įtariau, kad šis filmas irgi nebus iš ramiųjų, tuolab kad ženklinamas "S" ženklu.
Ir neklydau. Filme tikrai yra keletas scenų, kurių metu sukau akis į šalį ar išvis užsimerkdavau. Psichologiškai negaliu žiūrėti momentų, kai žmogus save žaloja. Taip, buvo ir gaaana atvirų scenų, kurių net užsienio filmuose ne visada pamatysi. Bet tas nuogumas ir atvirumas nebuvo vulgarus ar paviršutiniškas. Jis kažkuo buvo šiltas, moteriškas ir savo vietoje.
Režisierė labai švelniai, bet užtikrintai paliečia vyro ir moters santykių trapumą, jų irsmą ir metamorfozę. Nors pagrindinis veikėjas vyras Lukas ir dauguma veikėjų taip pat šios lyties, labiau akcentuojama moteris, būtent ji tyrinėjama, jos sąmonę siekiama pažinti ir perprasti. Moteris šiame filme kartu ir auka ir valdžia. Aurora - ta moteris, vizija, kurios norėtų Lukas. Filmas perteikia naivią ir trapią iliuziją, kad esti tam tikras pasaulis, kuriame viskas vyksta taip, kaip nori. Pragaištingai įtraukiantis ir pavojingas, iš kurio nesinori išeiti.

Pamatyti tikrai verta, vertinčiau 8,5 iš 10 :).