Kai nenori, bet jauti...

pyktį... Vienas bjauriausių jausmų, kuris užplūsta it koks cunamis ar uraganas ir nušluoja visus, kurie pasitaiko tam kelyje. Vakar va toks aplankė ir mane. Žinoma, prisidėjo "tos dienos", alus ir nuovargis po dienos darbų. Žodžiais tikrai neišsakiau visko, ką galvoju, apie kai kurias gyvenimo neteisybes, nes šalai esantį žmogų per daug myliu ir nesinorėjo švaistyt gražaus laiko trupiniukų necenzūriniams žodžiams ir kalbėjimui apie tai, kas jau buvę pražuvę ir tik gadina nervus. bet grįžtant namo negalėjau liautis mintyse keikusis, kaip neteisingai žmonės interpretuoja tavo veiksmus ar neįvertina tavo indėlio. Pagrindinis pykčio protrūkis kilo iš to, kad prieš savaitę šeimininkė sužinojo, kad Saulius nakvoja pas mane ir už tai, kad to neatsiklausiau, pasakė, kad tai paskutinis kartas. Vakar užėjo "naravas" (pyktis), kad su Saulium noris sutikt rytą, o kur??? Taip norėjos, pas jį bendrike, bet gi du žmonės dar gyvena.. Vakar drąsos antplūdis tai ignoravo, bet ryte gi supratau, kad tikrai būtų nefaina, nei jiem, nei mum. na bet šitą reikalą bandysiu spręst pasikalbėdama su šeimininke, kad nors savaitgalį galėtų pas man pernakvot. Bet tai Dieve, kokia nesąmonė!!! Moku nuom1 ir negaliu į savo own room parsivest ko noriu, n... b........Va šits man vakar sukėlė tokį minčių uraganą, tuolab, kai jokių orgijų ar balių nekeliu ...

o antras pyktis - dėl to, kad Sauliui neiko nemokės. Gi visą savaitgalį žmogus prasikniso prei tų luženų kompų, be pusės reikiamos info... bet yra kaip yra... Išpykt yra gerai, nes laikant emocija ssavyj tikrai geriau nebus. O kai gerai iškeiksnoji visus ir viską išties, nors ir negražiai nuskamba, užtat žiauriai palengvėja...