Menas būti su savimi

Menas būti su savimi. Menas priimti ir mylėti save tokį koks esi - linksmą, liūdną, piktą, pasimetusį, drovų, nutrūktgalvį, beatodairišką. Ne taip paprasta.
Pametam save santykiuose, skriejančiam laike, galop nebežinom kas mes ir ko norim. Ir štai - kai  turim tą nuostabią akimirką pabūti tik su savimi - sunku. Laisvė rinktis gniaužia gerklę, galimybės skrieja nepanaudotos ir ašaros kaupiasi akyse. Ko gi aš noriu? Dabar ir šią akimirką? Mes taip pripratę prie suplaunuotų rytmečių, stiprios kavos, pietų pertraukų, kaskart kartojame "Noriu savaitgalio". Ir štai jis čia - laisvė, ilgas miegas ir daugybė pasirinkimų! Argi tikrai taip? Kuriame planus ir čia, ir neduok die - jei staiga kažkas nutinka ir planas griūva. Ir štai lieki vienas namie su taure vyno ir lyg Bridžitos Džouns Dienoraštyj klausi savęs 'How A hell I ended up here again?' Emocijos liejasi upe, gyvenimas nebemielas ir net nebežinai ko po velnių norisi. Ir pikta kartu ant savęs, kad negali tiesiog paleisti ir džiaugtis ta viena akimirka, kai tiesiog gali būti su savimi. Nes tiesiog nebežinai kaip tiesiog būti - be plano, be žmonių šalia.
Tiesiog būk, kvėpuok, gurkšnok vyną ir mėgaukis ta akimirka nežinomybės kas bus, be plano, tiesiog čia ir dabar. Su savimi. Dabar ir čia.

Paryžiaus magija

Viena mano svajonių - aplankyt šį miestą ir apskritai Prancūziją :). Dėl to kad dievinu šią kalbą, savitus filmus ir Eifelio bokšto vaizdą :). Norą dar labiau sustiprino ir suintrigavo neseniai perskaityta Jaroslavo Melniko knyga "Paryžiaus dienoraštis". Nedetalizuojant šioje knygoje įvairiais aspektais lyginamos Lietuva ir Prancūzija. Sužinojau labai daug įdomių niuansų apie prancūzų gyvenimą. Patiko tai, kad autorius šios šalies neidealizuoja, nepiešia kaip rojaus kampelio, kur vyno upės teka ir saldainiais lyja :). Taip, ten gražu, ten yra dalykų, geresnių nei pas mus, bet yra savų deguto lašų, medaus statinę gadinančių. Ir vis dėlto pamatyt tą kraštą norisi tik labiau, patikrinti, kiek teisybės knygoje, mano įsivaizdavimuose, pakalbėti (nors truputėlį) francais, aplankyti jaukias mažutes kavinukes, pakilti į Eifelio bokštą :).

Lyriškų dainų magija

Kiti gal sakytų liūdnų... Nepamenu, kur skaičiau ar girdėjau, bet kai liūdna ar neramu, liūdnos dainos ramina ir veikia lyg terapinė priemonė. Linksmų mažorinių tonų tada net girdėt nesinori ir nuo jų daros ne tik kad dar nelinksmiau, bet ir sunkiau :).
Turiu tokių melodijų rinkinį ir žiemos ar šiaip slogučių metu pasileidžiu garsiai. Ir tikrai padeda. Sulig kiekviena nata darosi lengviau ir paprasčiau į viską žiūrėti, atsijungti nuo to nuolatinio lakstymo, kalbėjimo, rutinos. Kai jau nebejauti gyvenimo, nebejauti savęs, kai aplinkiniai jau ima kelt irzulį, kai nebesinori nieko, net nieko neveikti...Tada muzika grąžina į save, skatina kažką daryti, kabintis į šį gyvenimą, kabintis ir nepasiduoti, kai jau taip norisi viską mesti ir tiesiog kažkur nuskristi.

Aurora arba lietuvių fantastinių filmų takais

Šeštadienį po ilgoookos pertraukos apsilankiau "Ozo" kino salėj. Taip taip, dar tebeveikia ši stebuklinga vieta ir kalbusis Ozininkas tebebėra ir dovanų duoda ir saldainių paberia :). Būdama patriotė ir sinefilė pati tikriausia, nuėjau pasižiūrėt lietuvaičių sukurpto šįkart fantastinio filmo "Aurora". Visokių nuomonių girdėjus ir skaičius, norėjau pati įvertinti, kas gi tatai per filmas. Kristinos Buožytės pavardė jau buvo girdėta, matytas jos kurtas filmas "Kolekcionierė" paliko visai neblogą įspūdį, tiesa, kai kuriomis scenomis šokiravo. Kita vertus, ta režisierės drąsa sužavėjo. Taigi įtariau, kad šis filmas irgi nebus iš ramiųjų, tuolab kad ženklinamas "S" ženklu.
Ir neklydau. Filme tikrai yra keletas scenų, kurių metu sukau akis į šalį ar išvis užsimerkdavau. Psichologiškai negaliu žiūrėti momentų, kai žmogus save žaloja. Taip, buvo ir gaaana atvirų scenų, kurių net užsienio filmuose ne visada pamatysi. Bet tas nuogumas ir atvirumas nebuvo vulgarus ar paviršutiniškas. Jis kažkuo buvo šiltas, moteriškas ir savo vietoje.
Režisierė labai švelniai, bet užtikrintai paliečia vyro ir moters santykių trapumą, jų irsmą ir metamorfozę. Nors pagrindinis veikėjas vyras Lukas ir dauguma veikėjų taip pat šios lyties, labiau akcentuojama moteris, būtent ji tyrinėjama, jos sąmonę siekiama pažinti ir perprasti. Moteris šiame filme kartu ir auka ir valdžia. Aurora - ta moteris, vizija, kurios norėtų Lukas. Filmas perteikia naivią ir trapią iliuziją, kad esti tam tikras pasaulis, kuriame viskas vyksta taip, kaip nori. Pragaištingai įtraukiantis ir pavojingas, iš kurio nesinori išeiti.

Pamatyti tikrai verta, vertinčiau 8,5 iš 10 :).

Du ar vienas

 Vis prisimenu vieną mamos frazę, jos tetos žodžius "Gera būti ir vienai, bet geriau su kuo nors". Nežinau, kaip yra geriau, abu pasirinkimai turi savo pranašumų ir trūkumų. Tiesa ta, kad vieno atsakymo nėra. Ir galbūt tiesa tik tokia: žmogus labai dažnai nori to, ko neturi. Nori mylimo žmogaus, jei jo nėra, arba nori pabūti vienas, kai buvimo kartu tiesiog pasidaro per daug. 
  Mano nuomone, svarbiausia žmogui turėti laisvės. Kiekvienam jos reikia skirtingai, vieniems daugiau, kitiems mažiau. Reikia asmeninės erdvės, savo hobių, draugų, veiklos. Reikia to, ką turi ir veiki tik tu. Kai esi su kuo nors, ypač kai gyveni kartu, tai ypač svarbu. Turi būti laiko tik sau. Taip, galbūt pirmais draugystės mėnesiais, na, metais norisi viską daryti kartu, eiti visur kartu ir t.t. Bet paskui... Tarsi persisotini. Pajunti, kad nebeliko tavęs, kad darosi "mes". O kur "aš"? Mano norai, mano kino seansai, tik mano mergaitiški šėliojimai su draugėmis? Nė-ra, kažkur pasiliko. Tarsi už užvertų durų. Staiga imi darytis irzli nuo menkniekių, susipyksti lygioje vietoje. Viskas tarsi suyra. O kodėl? Nes reikia elementariai laiko ir erdvės TIK TAU. Kartais taip įsisuki į darbų, buities, namų ratą, kad nieko nebejauti. Nieko nebesupranti. Tik jauti, kad kažkas netaip, kažkas nutrūko, kažko labai trūksta. Ir štai, kai netikėtai lieki viena, supranti, kad būtent to ir reikėjo. Reikėjo savęs. Supranti, kad tai yra tai, ko turi būti visada. Ir ne tik tau. Ir jam ar jai. 
   Gyventi kartu nelengva. Juk net su savimi kartais be proto sunku, o čia visai kitas žmogus. Su savo norais, kaprizais, nuomonėmis ir požiūriu. Tenka neretai nuryti karčią piliulę ir suvokti, kad kito žmogaus nepakeisi, kaip ir jis nepakeis tavęs. Tiesiog arba prisitaikai ir šlifuoji santykius, arba viską nubrauki. Nelengva abiejaip. Nelengva ir vienam. Bet ar būtų geriau, jei viskas būtų paprasta, o santykiai būtų idealūs? Manau, pasiilgtume diskusijų, pabambėjimų, pasibarimų, kelių ašarų... Taip, kartais po barnių būna be galo sunku ir atrodo nieko nebesinori... Bet štai apkabina, be žodžių priglaudžia ir tą akimirką supranti, kad tai  - svarbiausia.
   

Požiūris arba kaip mus veikia tam tikros mintys

Veikia mus daug kas: žmonės, knygos, spauda, TV ir panašiai. Bet ne apie tai šį vėlų vakarą galvoje ėmė virti mintys. Apie tai, kiek mes patys pasirenkame savo gyvenimą, ir kiek esame apriboti tam tikros kultūros, krašto, aplinkinių požiūrio ir panašiai.
Mano nuomone, žmogus labai daug pasirenka pats. Taip, esti tam tikras spaudimas tam tikru metu būti tam tikros padėties, būti pasiekus tam tikrus dalykus. Bet mes tiktai mes patys pasirenkame, kur būsim, ką veiksim ir su kuo dalysimės savo gyvenimą.
Šiandien išgirdau įdomią vienos amerikiečių rašytojos hipotezę, kad žmogaus amžius, kai jis dar gali save pakoreguoti, pasiekti tam tikrų dalykų, yra nuo 20 iki 30 metų. Tuomet daugmaž dar galima kažką keisti, o po to jau gali būti per vėlu. Neleis vaikai, darbai, namai and so on and so on. Autorės nuomone, šiuo laikotarpiu žmogus švaisto save, pramogauja, užuot siekęs tikslų, darbo aukštumų ir pan.
Knygos pati neskaičiau, taigi negaliu objektyviai vertinti ir plačiau komentuoti, bet, mano manymu, žmogus pats renkasi savo gyvenimą ir praleidžia jį būtent taip, kaip nori. Nėra ribų tobulėjimui, esmė - ar turi noro ir ar tau reikia tobulintis. Jeigu nejauti poreikio, tau viskas gerai, nieko netrūksta - vadinasi, esi savo kelyje. Jei reikia, kažką keiti. Ne paaukštinimai darbe, pinigai banke, įgyti sertifikatai suteikia gyvenimui prasmę. Ją suteikti gali tik pats sau. Jei dirbi savo mėgstamą darbą, nesvarbu, kokį, kad ir sodininko ar šlavėjo, o jis teikia tau džiaugsmą ir pilnatvę. Jei tavo atostogos paprastos, ne prabangos, bet suteikia tokį poilsį, kokio reikia. Jei esi su tais žmonėmis, su kuriais tau geriausia. Tada gyveni pilnavertį gyvenimą. Tokį, kokį nusilpdei pats.

Krikštynų pėdsakais

Praėjusį savaitgalį pirmąkart aplankiau tris naujas vietas :). Pasvalį, šalia esantį Telučkonių kaimą ir gausybės obelų apsuptyje stūksantį kultūros centrą, kuriame ir vyko didžioji dalis veiksmo :).
Krikštynos - tikrai nuostabus, ypatingas ir išskirtinis įvykis. Ši diena nuostabi ne tik krikštijamam mažyliui, jo tėveliams ir krikštatėviams. "Tai visų artimųjų šventė". Cituoju kunigo žodžius, jiems ir pati pritariu. Visa ceremonija sukėlė be galo daug įvairiausių minčių, buvo labai smagu būti šalia ir stebėti visus besišypsančius. Vaikutis Jonas Ainius ceremoniją "atlaikė" labai tvarkingai, neverkė ir net sakyčiau mėgavosi visu procesu, vieta ir šalia esančiais žmonėmis :).
Vėliau nuvykome į kultūros centrą. Popieriniais vėjo malūnėliais išskirtas kelias, daugybė balionų prie durų ir salėje, stalai su nuostabiais žydrais ir mėlynais papuošimais... Viskas lyg pasakoje :).
Tačiau iš tikro labiausiai įsiminė žmonės. Žmonės, kuriuos mačiau gal tik antrą kartą gyvenime. Visi buvo tokie paprasti ir priėmė tarsi seną pažįstamą. Ir šokiu, ir žaidimais, ir paskutinę minutę surinkta obuolių terbike :)... Labiausiai įstrigo vaikelio tėčio frazė "Valgykit šiuos natūralius ir ekologiškus obuolius ir ... nebelaukit, "susimeskit skudurus" :DDD. Vyrai kaip visada - nevynoja žodžių į vatą :). Betgi ir smagu :).