Menas būti su savimi

Menas būti su savimi. Menas priimti ir mylėti save tokį koks esi - linksmą, liūdną, piktą, pasimetusį, drovų, nutrūktgalvį, beatodairišką. Ne taip paprasta.
Pametam save santykiuose, skriejančiam laike, galop nebežinom kas mes ir ko norim. Ir štai - kai  turim tą nuostabią akimirką pabūti tik su savimi - sunku. Laisvė rinktis gniaužia gerklę, galimybės skrieja nepanaudotos ir ašaros kaupiasi akyse. Ko gi aš noriu? Dabar ir šią akimirką? Mes taip pripratę prie suplaunuotų rytmečių, stiprios kavos, pietų pertraukų, kaskart kartojame "Noriu savaitgalio". Ir štai jis čia - laisvė, ilgas miegas ir daugybė pasirinkimų! Argi tikrai taip? Kuriame planus ir čia, ir neduok die - jei staiga kažkas nutinka ir planas griūva. Ir štai lieki vienas namie su taure vyno ir lyg Bridžitos Džouns Dienoraštyj klausi savęs 'How A hell I ended up here again?' Emocijos liejasi upe, gyvenimas nebemielas ir net nebežinai ko po velnių norisi. Ir pikta kartu ant savęs, kad negali tiesiog paleisti ir džiaugtis ta viena akimirka, kai tiesiog gali būti su savimi. Nes tiesiog nebežinai kaip tiesiog būti - be plano, be žmonių šalia.
Tiesiog būk, kvėpuok, gurkšnok vyną ir mėgaukis ta akimirka nežinomybės kas bus, be plano, tiesiog čia ir dabar. Su savimi. Dabar ir čia.