Paryžiaus magija

Viena mano svajonių - aplankyt šį miestą ir apskritai Prancūziją :). Dėl to kad dievinu šią kalbą, savitus filmus ir Eifelio bokšto vaizdą :). Norą dar labiau sustiprino ir suintrigavo neseniai perskaityta Jaroslavo Melniko knyga "Paryžiaus dienoraštis". Nedetalizuojant šioje knygoje įvairiais aspektais lyginamos Lietuva ir Prancūzija. Sužinojau labai daug įdomių niuansų apie prancūzų gyvenimą. Patiko tai, kad autorius šios šalies neidealizuoja, nepiešia kaip rojaus kampelio, kur vyno upės teka ir saldainiais lyja :). Taip, ten gražu, ten yra dalykų, geresnių nei pas mus, bet yra savų deguto lašų, medaus statinę gadinančių. Ir vis dėlto pamatyt tą kraštą norisi tik labiau, patikrinti, kiek teisybės knygoje, mano įsivaizdavimuose, pakalbėti (nors truputėlį) francais, aplankyti jaukias mažutes kavinukes, pakilti į Eifelio bokštą :).

Lyriškų dainų magija

Kiti gal sakytų liūdnų... Nepamenu, kur skaičiau ar girdėjau, bet kai liūdna ar neramu, liūdnos dainos ramina ir veikia lyg terapinė priemonė. Linksmų mažorinių tonų tada net girdėt nesinori ir nuo jų daros ne tik kad dar nelinksmiau, bet ir sunkiau :).
Turiu tokių melodijų rinkinį ir žiemos ar šiaip slogučių metu pasileidžiu garsiai. Ir tikrai padeda. Sulig kiekviena nata darosi lengviau ir paprasčiau į viską žiūrėti, atsijungti nuo to nuolatinio lakstymo, kalbėjimo, rutinos. Kai jau nebejauti gyvenimo, nebejauti savęs, kai aplinkiniai jau ima kelt irzulį, kai nebesinori nieko, net nieko neveikti...Tada muzika grąžina į save, skatina kažką daryti, kabintis į šį gyvenimą, kabintis ir nepasiduoti, kai jau taip norisi viską mesti ir tiesiog kažkur nuskristi.

Aurora arba lietuvių fantastinių filmų takais

Šeštadienį po ilgoookos pertraukos apsilankiau "Ozo" kino salėj. Taip taip, dar tebeveikia ši stebuklinga vieta ir kalbusis Ozininkas tebebėra ir dovanų duoda ir saldainių paberia :). Būdama patriotė ir sinefilė pati tikriausia, nuėjau pasižiūrėt lietuvaičių sukurpto šįkart fantastinio filmo "Aurora". Visokių nuomonių girdėjus ir skaičius, norėjau pati įvertinti, kas gi tatai per filmas. Kristinos Buožytės pavardė jau buvo girdėta, matytas jos kurtas filmas "Kolekcionierė" paliko visai neblogą įspūdį, tiesa, kai kuriomis scenomis šokiravo. Kita vertus, ta režisierės drąsa sužavėjo. Taigi įtariau, kad šis filmas irgi nebus iš ramiųjų, tuolab kad ženklinamas "S" ženklu.
Ir neklydau. Filme tikrai yra keletas scenų, kurių metu sukau akis į šalį ar išvis užsimerkdavau. Psichologiškai negaliu žiūrėti momentų, kai žmogus save žaloja. Taip, buvo ir gaaana atvirų scenų, kurių net užsienio filmuose ne visada pamatysi. Bet tas nuogumas ir atvirumas nebuvo vulgarus ar paviršutiniškas. Jis kažkuo buvo šiltas, moteriškas ir savo vietoje.
Režisierė labai švelniai, bet užtikrintai paliečia vyro ir moters santykių trapumą, jų irsmą ir metamorfozę. Nors pagrindinis veikėjas vyras Lukas ir dauguma veikėjų taip pat šios lyties, labiau akcentuojama moteris, būtent ji tyrinėjama, jos sąmonę siekiama pažinti ir perprasti. Moteris šiame filme kartu ir auka ir valdžia. Aurora - ta moteris, vizija, kurios norėtų Lukas. Filmas perteikia naivią ir trapią iliuziją, kad esti tam tikras pasaulis, kuriame viskas vyksta taip, kaip nori. Pragaištingai įtraukiantis ir pavojingas, iš kurio nesinori išeiti.

Pamatyti tikrai verta, vertinčiau 8,5 iš 10 :).