Požiūris arba kaip mus veikia tam tikros mintys

Veikia mus daug kas: žmonės, knygos, spauda, TV ir panašiai. Bet ne apie tai šį vėlų vakarą galvoje ėmė virti mintys. Apie tai, kiek mes patys pasirenkame savo gyvenimą, ir kiek esame apriboti tam tikros kultūros, krašto, aplinkinių požiūrio ir panašiai.
Mano nuomone, žmogus labai daug pasirenka pats. Taip, esti tam tikras spaudimas tam tikru metu būti tam tikros padėties, būti pasiekus tam tikrus dalykus. Bet mes tiktai mes patys pasirenkame, kur būsim, ką veiksim ir su kuo dalysimės savo gyvenimą.
Šiandien išgirdau įdomią vienos amerikiečių rašytojos hipotezę, kad žmogaus amžius, kai jis dar gali save pakoreguoti, pasiekti tam tikrų dalykų, yra nuo 20 iki 30 metų. Tuomet daugmaž dar galima kažką keisti, o po to jau gali būti per vėlu. Neleis vaikai, darbai, namai and so on and so on. Autorės nuomone, šiuo laikotarpiu žmogus švaisto save, pramogauja, užuot siekęs tikslų, darbo aukštumų ir pan.
Knygos pati neskaičiau, taigi negaliu objektyviai vertinti ir plačiau komentuoti, bet, mano manymu, žmogus pats renkasi savo gyvenimą ir praleidžia jį būtent taip, kaip nori. Nėra ribų tobulėjimui, esmė - ar turi noro ir ar tau reikia tobulintis. Jeigu nejauti poreikio, tau viskas gerai, nieko netrūksta - vadinasi, esi savo kelyje. Jei reikia, kažką keiti. Ne paaukštinimai darbe, pinigai banke, įgyti sertifikatai suteikia gyvenimui prasmę. Ją suteikti gali tik pats sau. Jei dirbi savo mėgstamą darbą, nesvarbu, kokį, kad ir sodininko ar šlavėjo, o jis teikia tau džiaugsmą ir pilnatvę. Jei tavo atostogos paprastos, ne prabangos, bet suteikia tokį poilsį, kokio reikia. Jei esi su tais žmonėmis, su kuriais tau geriausia. Tada gyveni pilnavertį gyvenimą. Tokį, kokį nusilpdei pats.