knyga - kinas - šokis

Vakar dieną taip ir pavadinčiau. Tik knygos skaitymo tai buvo mažai :D. Taigi, pirmiausia apie filmą. Štai pagaliau pasižiūrėjau "Numylėtuosius kaulus". Istorija apie Siuzę Salmon, 14 metę mergaitę, kurią 1973 m. gruodžio 6 d. nužudė jos kaimynas. Prieš tai su malonumu sugraužiau to paties pavadinimo knygą, šio filmo įkvėpėją. Deja, turiu pasakyt, kaip ir dažniausiai būna - knyga kur kas geresnė. Iš tikro šįkart buvo įdomus variantas - iš pradžių filmas labai įtraukė ir jau žadėjau sakyt, "na negi bus ta reta išimtis...", tačiau.... kuo toliau, tuo labiau siužetas ėmė atspindėti tik varganus knygos siužeto trupinius, praleidžiant, mano nuomone, tikrai svarbius įvykius (pvz., Siuzės mamos ir policininko romaną), o parodytus įvykius sutrumpinant ir neatskleidžiant jų svarbumo. Suprantama, filmas nėra knyga, visko į jį nesudėsi.. Čia labai tiko vakar ištarta draugės frazė, kad filmas juk yra knygos interpretacija ir ji niekada nebus tokia pat kaip tavo, nes ne tu ją atlikai. Tačiau... juk būna, kad beveik atitinka :). Na bet kaip bebuvę, ne viskas buvo taip jau blogai. Pirmiausia, labai puikiai parinktas Rėjaus vaidmenį atliekantis aktorius. Indų indas ir vertas grieko (bent jau man) - ir toks nervas paėmė, kai jiedu su Siuze nepasibučiuoja mokykloje. Žinau, kad pagal siužetą nepavyksta, bet tuo momentu taip norisi, kad įvyktų stebuklas :D. Labai graži muzika, išskyrus momentą, kai Siuzės tėvas su beisbolke kukurūzų plantacija išlekia persekiot kaimynėlio - kažkaip labai jau man nesiderino ir labai juokino :D. Puikiai atitaikyti ir suvaidinti Džeko Salmono, senelės Lin ir, žinoma, blogojo kaimynėlio personažai. Stenley Tucci pranoko pats save, nepažinau nors tu ką :D. Už šį vaidmenį tikrai jam skirčiau oskarą :). Suzan Sarandon išvis manau tobulai perteikė knygos prototipą, kitos aktorės jos vietoje neįsivaizduočiau.
Labai gražūs Rojaus vaizdai, priminė man panašaus pobūdžio (bet kur kas geresnį) filmą "Kur nuneša sapnai" ("What dreams may come"), su Robinu Willamsu.
Filmo pabaiga man per saldi pasirodė. Na ir finally, mano įvertinimas - 7.6/ 10.
Dar ne viskas :D. Dar liko šokis :D. Vakar pasidariau sau dovaną ir nuėjau į pirmąjį (man) Gyčio Ivanausko spektaklį "Atgyjantys kūnai" Kotrynos bažnyčioje. Postūmis pirmiausia buvo neseniai per LTV2 pamatytas Oskaro Koršunovo spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljietos istorija", kur Gytis atliko Romeo rolę. Spektaklis be galo sukrėtė, ir labai įsiminė jo vaidyba, taigi užsinorėjau pamatyt, kaipgi Gytukas (na taip užsinorėjo malonybiškai pavadint:)) šoka. Taip pat žinoma ir dėl to, kad dabar (o gal ir visada taip buvo) šokiai mano manija. Tuolab, kai interviu ir spaudoj teko girdėt, kad tai žmogus savo srities meistras, negalintis savęs ir siekiantis viską atlikt tobulai. Taigi pasidabinus pasipuošus išsiruošiau miestan, pakeliui pagriebiau rožinę (norėjau raudonos, na bet nebuvo :)) gerberą ir įsitaisiau antroje eilėje. Trumpai sakant spektaklio tema - meilė, nuo jos ištakų iki finalo. Apie ją "pasakoja" penkios iš bažnyčios altorių išnyrančios atgyjančios, baltais drabužiais vilkinčios figūros ( www.giteatras.lt yra nuotraukų). Jos juda skambant nuostabiai kerinčiai Michael Galllaso muzikai.
Nuo pat pirmųjų spektaklio žingsnelių pakerėjo aktorių plastika, lengvumas, ypač ryškios mimikos. Ypač įstrigo Gyčio pirmasis prisistatymas - atsistojo prie pat scenos krašto ir "išmetė" tokią šypseną, į kurią neįmanoma žiūrėt nesijuokiant. Kelių stadijų šypsena - pirma, atrodai linksmas ir bandai patraukt mylimą žmogų, antra - neveikia, tačiau šypsais toliau, trečia - šypsena kaip nusivylimo šydas, ketvirta - ironiškoji, pasijuokiant iš savo bergždžių pastangų.
Nepaneigiamai Gytis iš visų šokusiųjų stipriausias ir jų "vadas". Žmogus be kaulų, lengvai it plunksnelė judantis muzikos ritmu, be galo organiškas, be galo ryškus, tiek kūnu, tiek veidu puikiai perteikiantis emociją. Tikslus, nepasimetantis ir .... stebintis. Kiekvieną kampą, kiekvieną žiūrovą, kiekvieną šokėją. 2010 m. sausio/ vasario žurnalo "Psichologija Tau" numeryje Gytis pats sako "noriu, kad mane matytų kiekvienas - ir salės kamputyje sėdintis žmogus. Savo kūnu, energija, tekstu noriu pasiekti kiekvieną, atokiausią kampą. Ir tai, manau, yra ryšys su žiūrovu". Ir tai iš ties jaučiasi.
Be šokimo dar labai labai labai puikus apšvietimas!!!
Ir štai spektaklis baigiasi. Dairausi gėlių teikėjų :). Viena atsiranda, bet ...įduoda jas savo sūneliui, ir šis jas įteikia vienam iš aktorių. Taigi man tenka lyg monospektaklio aktorei priiartėt prie scenos ir sugaut Gyčio akių kontaktą. Akivaizdžiai nusteba, žemai pasilenkia (nes prie Kotrynos scenos nėr laiptukų pakilt scenon), priima gėlę, meiliai pabučiuoja žandan ir padėkoja. Išeinu pilna įspūdžių ir krapnojant rudeniškam lietučiui patraukiu Žaliojo tilto linkui...