reading and thinking

Vėl sugrįžau prie Dostojevskio. "Nusikaltimas ir bausmė". Ko gero, pirma tokia knyga, kurios niekaip neperskaitau. Vienom metu tai buvo mano dievas, knyga, kuri kelia euforiją (banolokai gal skamba, bet geresnio žodžio nerandu), kitom akimirkom negalėdavau paskaityt nė sakinio, apimdavo kažkoks beprotiškas liūdesys, pernelyg didelis susitapatinimas su pagrindiniu personažu. Dabar vėl atsirado noras ją skaityt, yra čia kažko, kažko, kas labai traukia, nuo ko negali atsitraukti, kas tarsi hipnotizuoja, traukia ir stumia drauge... Tas niūrus Peterburgo vaizdas sukelia ir pasišlykštėjimą, ir pasigėrėjimą...