kultūriniai rūpesčiai :)

Pavadinimą pasiskolinau iš literatūrinio žurnalo "Metmenys". Pirmas įrašas ne namų erdvėje, mokslo šventovėje - VU bendrojoje skaitykloje. Čia pastarosiom dienom tapau kone nuolatine lankytoja/ gyventoja :D. Bendrabutinės pagundos ir nuolat šmirinėjančios kambariokių (ir ne tik :)) pėdutės paskatino išbandyti naują mokymosi vietą. Ir labai džiaugiuosi:). Galbūt ir mistiškai nuskambės, tačiau čia atėjus ir atsisėdus su krūvele knygų prie PC, išsyk užplūsta teigiamos energijos bangos mokslų atžvilgiu:). Galbūt veikia aplink įnirtingai begraužiantys mokslo šaknį kolegos ar kolegės, tačiau esmė ta, kad entuziazmas MA atžvilgiu stulbinantis :)!!! Nors kompuke yra ir interneto kibusis voratinklis, bet čia į jį stebuklingai mistiškai neįklimpstu :D. Galbūt veikia ir senos mielos universiteto sienos, galbūt čia besėdėjusių mokslo krimtėjų palikimas, užkratas ... Nežinia nežinia kaip čia yra :), bet svarbiausia, kad čia jautiesi jaukiai ir patogiai :), jauti, kad ne tau vienam sesija ar rašto darbai, o kai pamatai iš nuovargio ar nevilties palinkusią kolegos galvą, nejučiom nusišypsai ir palinki mintyse sėkmės...

p.s. dar prie jaukumą teikiančių priskiriu stulbinanamai gražią panoramą į "filologyno" berželį ir Šv. Jonų bažnyčios kuorus.

p.p.s. šiek tiek ne į temą :D trečiajame biblioteos aukšte sakyčiau labai patogios salygos savižudybei. Ne ne, man dar norisi gyventi :D. Tiesiog langai atsidaro tiesiai į lauką, nėra jokių užtvarų, taigi kokiam melancholiškui jaunuoliui visiškai paprasta būtų atsisveikint su sava gyvastimi ir dargi nelabai pastebėtam :D.

sporto malonumai

Šiandieną atsiskaičiusi prisiskaičiusi persiskaičiusi n tekstų apie Škėmą, fenomenologiją ir kitą gogiją, nutariau duoti smegeninei ir protui atokvėpį, o kojytėms ir rankytėms darbo ir oficialiai atidaryti bėgiojimo sezoną Vilniuje :). Tiesa, į vakarą rytmetinis entuziazmas ėmė blėsti, tačiau sprando sunkumas visgi ištempė laukan :) Ir kokia laimė :) Oras pasitaikė labai maloniai gaivus, taigi lėta ristele nuriedėjau stadiono linkui ;) Kolegų ir kolegių pasitaikė visai nemažai, taigi tai dar labiau paskatino riedėt trason :). Rezultatas išėjo visai neblogas - 3,5 rato bėgte + 2 pasivaikštant :). Dar galima pridėti ir parbėgimą į bendrabutį :). Taigi visa baisingiausiai laiminga, kvėpdama gaivų miško orą ir nesutikusi jokio miškelių baiboko, grįžau kambarin ;). Savijauta išsyk pasidarė be galo gera, raumenys dėkojo už krūvį, galva už poilsį nuo daugybės knygų, akys už plačius tolius, nosis - už gaivų ir tyrą orą, o visas kūnas- už puikų laiką ir pasibuvimą vienumoje :). Štai kaip nedaug tereikia kartais iki laimės :).

Akimirkos

Šiandien pažvelgus pro langą pamačiau kaip greitai viskas keičiasi - bendrabučio trešnytė numetė savo gražiuosiu žiedus, obelys pradėjo dabintis baltais žiedų nėriniais, o jau kvapų paletė.... išėjus laukan pasijunti lyg būtum patekęs į kokią stebuklingą šalį... Atsišaukia ir penktadieninis pasivaikščiojimas su drauge Žvėryno apylinkėmis :) Kaip ten gražu, jautiesi, lyg patekęs į rojų žemėje!!! Visai kitas pasaulis, medinukės trobytės, įsispraudusios tarp vešlių, violetu besispalvinančių alyvų krūmų, Neris, grįžusi į įprastinę vagą, palikusi potvynio žymes, Žvėryno tvenkiniai, šalia kurių gyvena simpatingasis Peugeot vairuotojas;), o svarbiausia - ramybė ramybė ramybė....

griaustinio magija

Šiandien pirmąkart išgirsta pavasarinė perkūnija ir dangų skrodžiantis žaibas. Širdį užplūsta kažinkoks pasimėgavimo jausmas, tarsi kažkas iš vidaus kartu su tuo griausmu būtų išlėkę... Perkūnijos ir žaibai visada teikdavo ir tebeteikia man ramybę, nesuvokiamą malonumą. Galvoje iškyla tėvų pasakojimas apie mane mažytę miške, mamos rankose, griaustiniui begrūmojant... Matyt nuolatinis ryšys su gamta išmokė nebijoti...