Paryžiaus magija

Viena mano svajonių - aplankyt šį miestą ir apskritai Prancūziją :). Dėl to kad dievinu šią kalbą, savitus filmus ir Eifelio bokšto vaizdą :). Norą dar labiau sustiprino ir suintrigavo neseniai perskaityta Jaroslavo Melniko knyga "Paryžiaus dienoraštis". Nedetalizuojant šioje knygoje įvairiais aspektais lyginamos Lietuva ir Prancūzija. Sužinojau labai daug įdomių niuansų apie prancūzų gyvenimą. Patiko tai, kad autorius šios šalies neidealizuoja, nepiešia kaip rojaus kampelio, kur vyno upės teka ir saldainiais lyja :). Taip, ten gražu, ten yra dalykų, geresnių nei pas mus, bet yra savų deguto lašų, medaus statinę gadinančių. Ir vis dėlto pamatyt tą kraštą norisi tik labiau, patikrinti, kiek teisybės knygoje, mano įsivaizdavimuose, pakalbėti (nors truputėlį) francais, aplankyti jaukias mažutes kavinukes, pakilti į Eifelio bokštą :).

Lyriškų dainų magija

Kiti gal sakytų liūdnų... Nepamenu, kur skaičiau ar girdėjau, bet kai liūdna ar neramu, liūdnos dainos ramina ir veikia lyg terapinė priemonė. Linksmų mažorinių tonų tada net girdėt nesinori ir nuo jų daros ne tik kad dar nelinksmiau, bet ir sunkiau :).
Turiu tokių melodijų rinkinį ir žiemos ar šiaip slogučių metu pasileidžiu garsiai. Ir tikrai padeda. Sulig kiekviena nata darosi lengviau ir paprasčiau į viską žiūrėti, atsijungti nuo to nuolatinio lakstymo, kalbėjimo, rutinos. Kai jau nebejauti gyvenimo, nebejauti savęs, kai aplinkiniai jau ima kelt irzulį, kai nebesinori nieko, net nieko neveikti...Tada muzika grąžina į save, skatina kažką daryti, kabintis į šį gyvenimą, kabintis ir nepasiduoti, kai jau taip norisi viską mesti ir tiesiog kažkur nuskristi.