Du ar vienas

 Vis prisimenu vieną mamos frazę, jos tetos žodžius "Gera būti ir vienai, bet geriau su kuo nors". Nežinau, kaip yra geriau, abu pasirinkimai turi savo pranašumų ir trūkumų. Tiesa ta, kad vieno atsakymo nėra. Ir galbūt tiesa tik tokia: žmogus labai dažnai nori to, ko neturi. Nori mylimo žmogaus, jei jo nėra, arba nori pabūti vienas, kai buvimo kartu tiesiog pasidaro per daug. 
  Mano nuomone, svarbiausia žmogui turėti laisvės. Kiekvienam jos reikia skirtingai, vieniems daugiau, kitiems mažiau. Reikia asmeninės erdvės, savo hobių, draugų, veiklos. Reikia to, ką turi ir veiki tik tu. Kai esi su kuo nors, ypač kai gyveni kartu, tai ypač svarbu. Turi būti laiko tik sau. Taip, galbūt pirmais draugystės mėnesiais, na, metais norisi viską daryti kartu, eiti visur kartu ir t.t. Bet paskui... Tarsi persisotini. Pajunti, kad nebeliko tavęs, kad darosi "mes". O kur "aš"? Mano norai, mano kino seansai, tik mano mergaitiški šėliojimai su draugėmis? Nė-ra, kažkur pasiliko. Tarsi už užvertų durų. Staiga imi darytis irzli nuo menkniekių, susipyksti lygioje vietoje. Viskas tarsi suyra. O kodėl? Nes reikia elementariai laiko ir erdvės TIK TAU. Kartais taip įsisuki į darbų, buities, namų ratą, kad nieko nebejauti. Nieko nebesupranti. Tik jauti, kad kažkas netaip, kažkas nutrūko, kažko labai trūksta. Ir štai, kai netikėtai lieki viena, supranti, kad būtent to ir reikėjo. Reikėjo savęs. Supranti, kad tai yra tai, ko turi būti visada. Ir ne tik tau. Ir jam ar jai. 
   Gyventi kartu nelengva. Juk net su savimi kartais be proto sunku, o čia visai kitas žmogus. Su savo norais, kaprizais, nuomonėmis ir požiūriu. Tenka neretai nuryti karčią piliulę ir suvokti, kad kito žmogaus nepakeisi, kaip ir jis nepakeis tavęs. Tiesiog arba prisitaikai ir šlifuoji santykius, arba viską nubrauki. Nelengva abiejaip. Nelengva ir vienam. Bet ar būtų geriau, jei viskas būtų paprasta, o santykiai būtų idealūs? Manau, pasiilgtume diskusijų, pabambėjimų, pasibarimų, kelių ašarų... Taip, kartais po barnių būna be galo sunku ir atrodo nieko nebesinori... Bet štai apkabina, be žodžių priglaudžia ir tą akimirką supranti, kad tai  - svarbiausia.
   

Požiūris arba kaip mus veikia tam tikros mintys

Veikia mus daug kas: žmonės, knygos, spauda, TV ir panašiai. Bet ne apie tai šį vėlų vakarą galvoje ėmė virti mintys. Apie tai, kiek mes patys pasirenkame savo gyvenimą, ir kiek esame apriboti tam tikros kultūros, krašto, aplinkinių požiūrio ir panašiai.
Mano nuomone, žmogus labai daug pasirenka pats. Taip, esti tam tikras spaudimas tam tikru metu būti tam tikros padėties, būti pasiekus tam tikrus dalykus. Bet mes tiktai mes patys pasirenkame, kur būsim, ką veiksim ir su kuo dalysimės savo gyvenimą.
Šiandien išgirdau įdomią vienos amerikiečių rašytojos hipotezę, kad žmogaus amžius, kai jis dar gali save pakoreguoti, pasiekti tam tikrų dalykų, yra nuo 20 iki 30 metų. Tuomet daugmaž dar galima kažką keisti, o po to jau gali būti per vėlu. Neleis vaikai, darbai, namai and so on and so on. Autorės nuomone, šiuo laikotarpiu žmogus švaisto save, pramogauja, užuot siekęs tikslų, darbo aukštumų ir pan.
Knygos pati neskaičiau, taigi negaliu objektyviai vertinti ir plačiau komentuoti, bet, mano manymu, žmogus pats renkasi savo gyvenimą ir praleidžia jį būtent taip, kaip nori. Nėra ribų tobulėjimui, esmė - ar turi noro ir ar tau reikia tobulintis. Jeigu nejauti poreikio, tau viskas gerai, nieko netrūksta - vadinasi, esi savo kelyje. Jei reikia, kažką keiti. Ne paaukštinimai darbe, pinigai banke, įgyti sertifikatai suteikia gyvenimui prasmę. Ją suteikti gali tik pats sau. Jei dirbi savo mėgstamą darbą, nesvarbu, kokį, kad ir sodininko ar šlavėjo, o jis teikia tau džiaugsmą ir pilnatvę. Jei tavo atostogos paprastos, ne prabangos, bet suteikia tokį poilsį, kokio reikia. Jei esi su tais žmonėmis, su kuriais tau geriausia. Tada gyveni pilnavertį gyvenimą. Tokį, kokį nusilpdei pats.