knyga - kinas - šokis

Vakar dieną taip ir pavadinčiau. Tik knygos skaitymo tai buvo mažai :D. Taigi, pirmiausia apie filmą. Štai pagaliau pasižiūrėjau "Numylėtuosius kaulus". Istorija apie Siuzę Salmon, 14 metę mergaitę, kurią 1973 m. gruodžio 6 d. nužudė jos kaimynas. Prieš tai su malonumu sugraužiau to paties pavadinimo knygą, šio filmo įkvėpėją. Deja, turiu pasakyt, kaip ir dažniausiai būna - knyga kur kas geresnė. Iš tikro šįkart buvo įdomus variantas - iš pradžių filmas labai įtraukė ir jau žadėjau sakyt, "na negi bus ta reta išimtis...", tačiau.... kuo toliau, tuo labiau siužetas ėmė atspindėti tik varganus knygos siužeto trupinius, praleidžiant, mano nuomone, tikrai svarbius įvykius (pvz., Siuzės mamos ir policininko romaną), o parodytus įvykius sutrumpinant ir neatskleidžiant jų svarbumo. Suprantama, filmas nėra knyga, visko į jį nesudėsi.. Čia labai tiko vakar ištarta draugės frazė, kad filmas juk yra knygos interpretacija ir ji niekada nebus tokia pat kaip tavo, nes ne tu ją atlikai. Tačiau... juk būna, kad beveik atitinka :). Na bet kaip bebuvę, ne viskas buvo taip jau blogai. Pirmiausia, labai puikiai parinktas Rėjaus vaidmenį atliekantis aktorius. Indų indas ir vertas grieko (bent jau man) - ir toks nervas paėmė, kai jiedu su Siuze nepasibučiuoja mokykloje. Žinau, kad pagal siužetą nepavyksta, bet tuo momentu taip norisi, kad įvyktų stebuklas :D. Labai graži muzika, išskyrus momentą, kai Siuzės tėvas su beisbolke kukurūzų plantacija išlekia persekiot kaimynėlio - kažkaip labai jau man nesiderino ir labai juokino :D. Puikiai atitaikyti ir suvaidinti Džeko Salmono, senelės Lin ir, žinoma, blogojo kaimynėlio personažai. Stenley Tucci pranoko pats save, nepažinau nors tu ką :D. Už šį vaidmenį tikrai jam skirčiau oskarą :). Suzan Sarandon išvis manau tobulai perteikė knygos prototipą, kitos aktorės jos vietoje neįsivaizduočiau.
Labai gražūs Rojaus vaizdai, priminė man panašaus pobūdžio (bet kur kas geresnį) filmą "Kur nuneša sapnai" ("What dreams may come"), su Robinu Willamsu.
Filmo pabaiga man per saldi pasirodė. Na ir finally, mano įvertinimas - 7.6/ 10.
Dar ne viskas :D. Dar liko šokis :D. Vakar pasidariau sau dovaną ir nuėjau į pirmąjį (man) Gyčio Ivanausko spektaklį "Atgyjantys kūnai" Kotrynos bažnyčioje. Postūmis pirmiausia buvo neseniai per LTV2 pamatytas Oskaro Koršunovo spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljietos istorija", kur Gytis atliko Romeo rolę. Spektaklis be galo sukrėtė, ir labai įsiminė jo vaidyba, taigi užsinorėjau pamatyt, kaipgi Gytukas (na taip užsinorėjo malonybiškai pavadint:)) šoka. Taip pat žinoma ir dėl to, kad dabar (o gal ir visada taip buvo) šokiai mano manija. Tuolab, kai interviu ir spaudoj teko girdėt, kad tai žmogus savo srities meistras, negalintis savęs ir siekiantis viską atlikt tobulai. Taigi pasidabinus pasipuošus išsiruošiau miestan, pakeliui pagriebiau rožinę (norėjau raudonos, na bet nebuvo :)) gerberą ir įsitaisiau antroje eilėje. Trumpai sakant spektaklio tema - meilė, nuo jos ištakų iki finalo. Apie ją "pasakoja" penkios iš bažnyčios altorių išnyrančios atgyjančios, baltais drabužiais vilkinčios figūros ( www.giteatras.lt yra nuotraukų). Jos juda skambant nuostabiai kerinčiai Michael Galllaso muzikai.
Nuo pat pirmųjų spektaklio žingsnelių pakerėjo aktorių plastika, lengvumas, ypač ryškios mimikos. Ypač įstrigo Gyčio pirmasis prisistatymas - atsistojo prie pat scenos krašto ir "išmetė" tokią šypseną, į kurią neįmanoma žiūrėt nesijuokiant. Kelių stadijų šypsena - pirma, atrodai linksmas ir bandai patraukt mylimą žmogų, antra - neveikia, tačiau šypsais toliau, trečia - šypsena kaip nusivylimo šydas, ketvirta - ironiškoji, pasijuokiant iš savo bergždžių pastangų.
Nepaneigiamai Gytis iš visų šokusiųjų stipriausias ir jų "vadas". Žmogus be kaulų, lengvai it plunksnelė judantis muzikos ritmu, be galo organiškas, be galo ryškus, tiek kūnu, tiek veidu puikiai perteikiantis emociją. Tikslus, nepasimetantis ir .... stebintis. Kiekvieną kampą, kiekvieną žiūrovą, kiekvieną šokėją. 2010 m. sausio/ vasario žurnalo "Psichologija Tau" numeryje Gytis pats sako "noriu, kad mane matytų kiekvienas - ir salės kamputyje sėdintis žmogus. Savo kūnu, energija, tekstu noriu pasiekti kiekvieną, atokiausią kampą. Ir tai, manau, yra ryšys su žiūrovu". Ir tai iš ties jaučiasi.
Be šokimo dar labai labai labai puikus apšvietimas!!!
Ir štai spektaklis baigiasi. Dairausi gėlių teikėjų :). Viena atsiranda, bet ...įduoda jas savo sūneliui, ir šis jas įteikia vienam iš aktorių. Taigi man tenka lyg monospektaklio aktorei priiartėt prie scenos ir sugaut Gyčio akių kontaktą. Akivaizdžiai nusteba, žemai pasilenkia (nes prie Kotrynos scenos nėr laiptukų pakilt scenon), priima gėlę, meiliai pabučiuoja žandan ir padėkoja. Išeinu pilna įspūdžių ir krapnojant rudeniškam lietučiui patraukiu Žaliojo tilto linkui...

Bratina aka prisimenant folkloro festivalį "Pokrovskije kolokola"

Šis savaitgalis išties buvo kažkoks stebuklingas - daugybė nemokamų koncertų, fantastiškas oras, gražūs žmonės ir pilnas žmonių Gedimino prospektas :). Tiek įspūdžių, tiek išgyvenimų, kad net sunku kažką išskirti..Vis dėl to, labiausiai įsiminė iš Rusijos atvykęs kolektyvas Bratina, atlikekantis kaukaziškas dainas. Vyrai, pasidabinę įspūdingais nacionaliniais kostiumais ir nemažiau smarkiais balsais sudrebino širdį ne vienam. Su broliu stebėdami antrą jų atlikimą teatro ir muzikos akademijos salėje draugoviškai lingavome taktan ir mušėme ritmą tai kojom, tai rankom :). "Ruskaja dūša" (rušiškai nerašau dėl smarkaus šios kalbos rašybos primiršimo. Kas mokate, mintyse pasirašykite :)) iš tikro tikras dalykas, kuris veikia, paveikia ir patraukia. Sėdi ir kartu su šiais žmonėmis išgyveni tai, apie ką jie dainuoja, nors kartais nesupranti nė žodžio. Stebina, su kokia energija, su kokiu įsijautimu atliekamos dainos. Kaip tai laisvai liejasi, ir nereikia nė vieno mikrofono, balsai kartais net per stiprūs :). Iš tikro, folkloras yra ta muzika, kurią reikia saugoti ir kuri sukuria tokią ramybę, tarsi sėdėtum kur nors miške, šalia tekančios upės ir gėrėtumeisi gamtos garsais...

p. s. jei norėtumėm išgirsti Bratinos muzikos - kreipkitės - turiu keletą dainų :)

rudens dvelksmas

Šiandien pajutau kažkokį rudens sukeltą slogutį... Nors už lango skaisčiai švietė saulė ir visi kanalai skelbė apie atėjusią bobų vasarą, nuotaikos nebuvo. Gerai, kad kaip tyčia šiandien vakare Kotrynos bažnyčioje nusimatė folkloro koncertas nemokamai :). Taigi leidausi kelin, tikėdamasi, kad pasivaikščiojimas mažulytėmis siaurulytėmis senamiesčio gatvytėmis, aptrupėjusios bažnyčios aplinka ir iš įvairiausių pašalių susirinkusių chorų muzika tą slogutį sunaikins ar bent apmaldys... Prisirinko daugybė žmonių, aplinkui šmirinėjo spalvingais kostiumais pasidabinę koncerto dalyviai, atkeliavo brolis su žmona ir štai prasidėjo 2 dalių stebuklas. 1 dalyje savo sugebėjimus ir stulbinančius balsus demonstravo vyrija, o 2 dalyje jau reiškėsi abi lytys. Ką gi galiu pasakyti, likau sužavėta, pakerėta, sugraudinta, prajuokinta, sujudinta, bemušanti kojom taktą ir besistebinti, kokie būna stiprūs žmonės. Ko gero labiausiai pakerėjo iš Rusijos atvykęs choras, kurį sudarė daugmaž 80 metų moterytės. Ne tik turinčios puikius balsus, jos parodė ( na tiksliau sakant viena jų), kad ir šokti moka. Ir dar kaip!!! Šitaip dar ir jaunuolis ne "kožnas" pajėgtų.. O kai kurios vos į sceną pakilo, su lazdele pasiremdamos! Va kur ištvermė... Taigi išėjau pamiršusi visas rudenines slogybes, besigėrėdama vėstelėjusiu naktiniu Vilniumi ir pilnaties skleidžiama šviesa...

Aktorių aktorius

kažkaip pribrendo noras brūkštelt dar vieną įrašą bloge tą pat dieną ;D Sakykim, čia už rytojų ;DDD. Taigis ne per seniausiai veizėjau per tv vieną filmą su savo itin pamėgtu aktoriumi po filmo "Amerikietiškosios grožybės". Taips taips, ponas Kevinas Spacey. Kol kas visi su juo matyti filmai manęs nenuvylė ;). Puikus aktorius, ideliai įsikūnijantis į įvairiausius vaidmenis - kietas kaip plienas derybininkas ("The negotiator"), krizę išgyvenantis psichologas ("Shrink"), ateivis iš kitos planetos ("K-PAX"), žudikas maniakas ("Se7en"), teroristas (" The usual suspects") ir, žinoma, vidurio amžiaus krizę išgyvenantis amerikietis ("American beauty"). Norimų pamatyti filmų sąraše - "Midnight in the garden of good and evil", kur Spacey vaidina gėjų (tarp kitko, vienas iš mitų apie šį aktorių, kad jis - netradicinės orientacijos ;) ).
Meilė šio aktoriaus vaidybai prasidėjo nuo "American beauty", fantastiško filmo, su fantastiška muzika ir dar fantastiškesne K. Spacey vaidyba. Neįmanoma nesižavėti, kaip tobulai jis perteikia vidurio amžiaus krizę išgyvenančio amerikiečio Lesterio Bernemo paveikslą. Viskas atspindima tiksliomis detalėmis, trumpais dialogais, gestais ir be galo šiltu balsu. Taip taip, vienoje finalinių filmo scenų, Spacey'io tariami žodžiai dukters draugei nuskamba tarsi lopšinė, dainuojama vaikui prieš miegą. Gilus, žmogiškas, šiltas ir be galo mielas balsas. Kituose filmuose tai irgi išlieka ir net sakyčiau pats aktorius tartum spinduliuoja globėjiškumu (nežinau, ar tinkamas žodis, bet nerandu kaip kitaip pasakyti), noru išgelbėti ir padėti. Tačiau drauge jis puikiausiai susitvarko ir su nusikaltėlių rolėmis (Trileryje "Se7en" trumpai, tačiau efektingai filmo pabaigoje pasirodantis Johnas Doe, ar paslaptingasis teroristas, tobulai suluošintuoju apsimetantis Rogeris Kint'as iš "Usual suspects"). Kiekvienas filmas su šiuo aktoriumi man tarsi didelė pieniško šololado plytelė - iš lėto ateinatis pasigardžiavimas ir galiausiai užplūstanti maloni šiluma :).

Savižudžių klubas aka ispanų kino festivalio įspūdžiai

Jei nepasižymi, neužsirašai ir nepasikabini po nosim priminimo - tikrai pamirši. Bent jau man tai neišvengiamai būdinga. Šįkart, tiesa, negaliu skųstis - apie ispaniškų filmų festivalį atsiminiau priešpaskutinę jo dieną, taigi kitą dieną (rugpjūčio 31 d.) nutariau nors į vieną filmą nueiti :). Pirmiausia planuose buvo "8 pasimatymai", tačiau laimingai prieš tai apsilankius internete, pamačiau, kad jį dar vėliau rodys "Pasakaitė". Taigi ūmai apsigalvojau ir peršokau prie kito, dar labiau užmasinusio filmo skambiu pavadinimu "Savižudžių klubas" (el club de los suicidas). Bėda tik buvo tik tad filmas 21 h valandą ir buvo likę daug gražaus laiko :). na bet nebūčiau aš sinefilė, kad tai man sukliudytų ;D. Laikas maloniai išnaudotas aplankant drauges Viršuliškėse, ir štai jau galima pereit prie paties filmo ;)
Taigi, trumpai sakant - yra grupė žmonių, kuriems gyvenimas nebemielas, ir visi bandę dėl vienų ar kitų priežasčių žudytis. Visi jie lanko terapijos grupę, kuri kaip dažniausiai ir būna, nelabai padeda ;D (psichologė bejėgiškai bando žmogeliams paaiškinti, kad gyvent visgi verta ir t.t.). Na bet pats įdomumas prasideda tada, kai nusivylėliai gyvenimu įsteigia savo grupę - 'savižudžių klubą', kurio esmė - kortų pagalba išrinkti budelį ir auką. Kiekvieną antradienį jo nariai susirenka ir sprendžia, kas per savaitę turės būt nužudytas, o kas nusikaltimą įvykdys. kadangi filmo žanras - juodoji komedija, netrūksta jame juoko per ašaras. Vien jau patys filmo personažai dėl savo priežasčių žudytis kelia juoką, o kur dar susitiprintos emocijos, puiki muzika, ir nuostabi vaidyba ;).
Taigi trumpai tariant - labai rekomenduoju pažiūrėt ir įvertint ;). Aš asmeniškai iš 10 balų duočiau 9,9 ;).