mintys mintys

pastarosiom dienom galva neturi daug poilsio, vis apie kažką tenka pagalvoti - apie kraustymąsi, kurio taip nesinori, apie darbą, kurio pagaliau atsirado, apie Užupį ir Ž. , apie muziką, apie kiną, apie viską... ir niekaip nesurandu rakto kaip negalvot :D Mintys nėra blogai, tačiau kartais jos velniškai įkyrios ir neklauso proto balso... iškyla ir nuolatinis esminis mintijimas- ko aš iš tikro noriu.. taip daug visko aplink, ir viskas masina, viskas įdomu, norisi viską imti, ragauti, patirti vis kažką naujo, nesėdėt vietoj.. noris lėkt, skrist, patirt kosmoso lengvumą, patekt į tokį pasaulį, kur viskas vyksta pagal tave, pagal tavo norus, kai gali elgtis spontaniškai, nebaudžiamai, nutrūktgalviškai, susitikti su tais, kuriais nori, su jais leist begalinį laiką...kažkokia keista diena, keistas laikas, ir tokie norai...norai žinot, kas tu, ir kiek save pažįsti..

Muzika muzika muzika

Šiandien diena buvo pašvęsta muzikos klausymui. Atkeliavusi į universitetą pasitikrinti interneto ir ilgokai bandžiusi surast garsą (:d) vis dėlto savo tikslą pasiekiau - platieji youtube'o beigi facebook'o klodai atsivėrė mano geros muzikos išsiilgusioms ausims:). Atsiminiau senus gerus mylimiausiuosius DM, Morphine, ir žinoma, naujai atrastus Dub FX. Nebekeliu sau klausimo, kiek man svarbi muzika. Seniai žinau atsakymą - ji man reikalinga beveik kaip oras. Ir tokia, kuri veikia, kuri nėra paprasta. Kuo sudėtingesnė, kuo joje daugiau skambesio, garsų, tuo labiau įtraukia. Neretai nesuvokiu, kuo viena ar kita daina patraukia, tiesiog taip jau atsitinka. Kažkaip pasąmoningai, kažkaip staiga, tarsi koks žaibas akimirkai apšviečiantis dangų. Muzika perskrodžia galvą, sujudina mintis ir palieka pėdsaką visam gyvenimui. Galbūt ir atrodo, kad viena ar kita daina jau nebėra tokia svarbi, tačiau ji visam laikui išlieka žmoguje.

reading and thinking

Vėl sugrįžau prie Dostojevskio. "Nusikaltimas ir bausmė". Ko gero, pirma tokia knyga, kurios niekaip neperskaitau. Vienom metu tai buvo mano dievas, knyga, kuri kelia euforiją (banolokai gal skamba, bet geresnio žodžio nerandu), kitom akimirkom negalėdavau paskaityt nė sakinio, apimdavo kažkoks beprotiškas liūdesys, pernelyg didelis susitapatinimas su pagrindiniu personažu. Dabar vėl atsirado noras ją skaityt, yra čia kažko, kažko, kas labai traukia, nuo ko negali atsitraukti, kas tarsi hipnotizuoja, traukia ir stumia drauge... Tas niūrus Peterburgo vaizdas sukelia ir pasišlykštėjimą, ir pasigėrėjimą...

be pavadinimo :D

Dabar kaip neretai būna - daug minčių, tik nežinai, kaip jas išdėstyti :D. Sakykim taip - Need more time, but galiu pasakyt, kad man patinka tas svinguojantis jausmas, kai apie kažką nesiliauji galvot, ir kuris paskatino atrast ir patirt kitokią muziką ...